Kaunas, gegužės 15 d. Šalies žemdirbiai vis drąsiau imasi maisto produktų gamybos ir patiekia pirkėjams iš savo išaugintų grūdų iškeptą duoną, iš sėmenų išspaustą aliejų, skaniai išrūkytą dešrą, pagal sudėtingas technologijas paruoštą juodųjų serbentų nektarą. Ūkininkai tvirtina, kad būdami ne tik augintojai, bet ir perdirbėjai, jie uždirba daugiau.

Šiemet tarp apdovanotųjų parodos „Agrobalt" medaliais - net šeši ūkininkai: Bronislavas Liubomiras Vošteris, Albinas Kisielis, Juozas Jankauskas, Aloyzas Adomaitis, Aldona Pigagienė, Petras Metrikis.

Duona - tik su natūraliu raugu

Įvairiausių rūšių duoną - „Petronėlės", „Ruginę ūkininko", „Albino", „Lauktuvių", „Močiutės", „Ajerų", „Ponių džiaugsmo" - kepantys Audronė ir Albinas Kisieliai ūkininkauja Panevėžio rajone, Krekenavos seniūnijoje, o duona prekiauja Kauno, Vilniaus ir Panevėžio apskrityse mobiliuosiuose ūkininkų turgeliuose bei prekybos centruose RIMI ir Maxima. Dalis produkcijos turi tautinio paveldo statusą.

Duoną kepti ūkininkai pradėjo 1996 m., tačiau prieš trejus metus iš esmės atnaujino receptus - pradėjo kepti natūralią duoną be mielių. „Pamatėme, kad žmonėms reikia tikro, natūralaus produkto. Atsisakėme mielinės duonos, pradėjome kepti tik su natūraliu raugu, pasistatėme senovišką molinę krosnį", - posūkį gamyboje paaiškina Audronė.

Natūralaus raugo davė garbaus amžiaus močiutė iš Panevėžio rajono Petronėlė, todėl jos garbei ir buvo pavadinta viena populiariausių duonos rūšių. „Ši duona tokia populiari, tarsi mūsų vizitinė kortelė, kad dažnai ir mane pavadina Petronėlė", - juokiasi Audronė. Pasak jos, kepant duoną labai svarbu geras raugas, dar svarbiau miltų kokybė, o svarbiausia - meilė, su kuria duona kepama. Beveik visa duona užminkoma rankomis, nors tai tikrai labai sunkus darbas.

Ūkininkai augina ne tik javus, bet ir 4 ha ploto žemaūgių obelų sodą, o jame išaugintus obuolius džiovina ir deda į duoną „Ponių džiaugsmas". Prieš 20 metų, kai reikėjo kraustytis iš miesto į kaimą, Audronė prisipažįsta džiaugsmu netryškusi, tačiau dabar tvirtina, kad niekas jos iš kaimo į miestą atgalios nebeišvarytų.

Išradingumas kuriant produktus iš medaus

Ūkininkas Juozas Jankauskas sukūrė ypatingą produktą iš medaus, bičių pienelio ir propolio - šis mišinys vadinamas prolakmeliu. Prolakmelyje medaus yra 92 proc., bičių pienelio - 3 proc., propolio ekstrakto - 5 proc. Kiekvienas iš šių produktų turi gydomųjų savybių, o subalansuoti tinkamu santykiu, gydomąjį efektą labai sustiprina. „Prolakmelis gerina širdies darbą, stiprina regėjimą ir atmintį, didina lytinį pajėgumą, reguliuoja klimakterinius reiškinius", - vardija J. Jankauskas, gaminantis šį produktą jau 10 metų. Juozas yra Kauno r. bitininkų draugijos pirmininkas, o pats laiko 50 bičių šeimų ir bitininkauja jau apie 40 metų.

Bičių augintoja Snieguolė Zabulionytė parodos diplomu apdovanota už rinkinuką „Vasaros nostalgija". Tai medus su įvairių žolelių ekstraktu - šaltmėte, su anyžiniu lofantu ir su čiobrelių ekstraktu. Ūkininkė pati Ukmergės rajone augina vaistines žoles ir išgauna iš jų ekstraktus. Turi per 30 bičių šeimų, 20 ha dirbamos žemės.

Specialiai bičių ganykloms sėja medinguosius augalus: facelijas, barkūnus, anyžinius lofantus, Tibeto lafantus, juozažoles, šaltmėtes, raudonėlius, pipirmėtes, čiobrelius, melisas. Tarkime, facelijos yra ypatingai kvepiančios - pamerkus jų puokštę kambaryje, visi namai persismelkia subtiliu aromatu. O štai pabuvus anyžinių lofantų lauke, nuo eterinių aliejų kvapo dingsta nuovargis, pagerėja nuotaika. „Pats kvapniausias yra pavasarinis medus", - sako bitininkė, šiemet pirmąjį medų planuojanti imti birželio 1 d. - tai įprastas pirmojo medsukio laikas.

Linų sėmenų aliejus - ir maistas, ir vaistas

Ūkininkas Bronislavas Liubomiras Vošteris augina 75 ha sėmeninių linų, o aliejų iš jų spaudžia jau 20 metų. Ūkininkas didžiuojasi, kad turi ištikimų klientų, atvažiuojančių aliejaus tiesiai į namus, todėl problemų dėl realizacijos nekyla. Aliejuje yra kalio, magnio, fosforo, mangano ir kt., o riebalų rūgščių omega 3 yra net du kartus daugiau negu žuvų taukuose. Ūkininkas gamina ir itin veiksmingą tepalą sąnariams iš sėmenų tirščių ir kaulažolės. „Žmonės labai patenkinti, jau ne vienas pasigydė sąnarių ligas su šiuo tepalu, net ir gydytojai atvažiuoja jo įsigyti", - sako B. Vošteris.

Pasak augintojo, vienas sunkiausių darbų - gerai išvalyti linų sėmenis. Iš hektaro kuliama maždaug po 1 toną sėmenų. Nemaža dalis jų nuvaloma, dalis būna tinkama tik pašarui. Aliejaus išeiga yra 20-25 proc. Sėmenų aliejus yra palyginti greitai gendantis - garantija jam duodama mėnesiui. Todėl ūkyje šviežias aliejus pagal užsakymus spaudžiamas ištisus metus.

Natūraliai rauginti agurkai ir česnakai

Ūkininkas Petras Metrikis raugia tik savo užaugintus agurkus. „Visa Lietuva valgo mano agurkus, 4 Lt kibirėlis", - garsiai reklamuoja savo produkciją Petras, nors ir be reklamos jo palapinė visada apgulta pirkėjų. Be agurkų, jis dar raugia ir žieminių česnakų skilteles. Česnakai pastaruoju metu itin populiarūs, todėl jų planuoja raugti daugiau.

Petras augina tik vienos veislės - Monday - šiltnaminius agurkus. „Šios veislės agurkai labai tinkami rauginti", - paaiškina augintojas. Rauginimo receptas - originalus jo šeimos receptas, perduodamas iš kartos į kartą. Tad ūkininkas sako sieksiąs, kad rauginti agurkai gautų tautinio paveldo produkto statusą.

Agurkus Metrikių šeima augina jau seniai - Petras prisimena, kaip jam, dar vaikui, ne kartą teko miegoti Klaipėdos turguje ant maišų, nes nuvažiuodavo iš vakaro, kad nuo ankstaus ryto jau pradėtų prekybą. Nuo vaikystės įpratintas sunkiai dirbti, Petras sako esąs už tai dėkingas savo tėvui, o dabar to paties moko savo sūnus. Šiuo metu šiltnamiuose agurkai jau pradeda žydėti, tad netrukus ūkyje vėl užvirs darbymetis.

Ypatingas produktas iš juodųjų serbentų

Ūkininko Aloyzo Adomaičio dukra Julija Sinicienė su vyru Sigitu Utenos rajone, Užpaliuose, augina juoduosius serbentus ir avietes. Serbentynas įkurtas jau daugiau kaip 10 metų, bet buvo laikas, kai beveik jokios naudos iš serbentų negaudavo - jų kaina buvo tiesiog juokingai maža. 2008 m. ekonominė krizė pakeitė Julijos ir Sigito gyvenimą ir privertė, palikus sostinę, kraustytis į kaimą. Tad galima sakyti, kad krizė juos privertė pažvelgti į serbentus kitomis akimis ir paieškoti būdų, kaip iš jų užsidirbti.

„Buvo labai gaila, kad auginame ekologiškus serbentus, tačiau iki pirkėjo šios uogos taip ir neateina. Supirkėjams ekologiškų uogų juk nelabai reikėjo", - prisimena Julija. Šeima nusprendė imtis uogų perdirbimo. Pradėjo domėtis, kaip iš serbentų gaminti sultis - pasirodo, technologija itin sudėtinga, o paprastai spaudžiant, sulčių išeiga labai maža.

„Mums labai padėjo mokslininkai, kurie rekomendavo ir technologiją, ir aparatūrą", - sako Julija, prisimindama pažintį su LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės instituto Biochemijos ir technologijos laboratorijos vedėju Pranu Viškeliu. Būtent jis patarė gaminti ypatingą produktą - nektarą. „Šis produktas išsiskiria iš kitų, nes jame yra maksimalus maistinių medžiagų kiekis, kokį tik įmanoma išgauti iš uogų. Be to, viskas daroma labai natūraliai, be jokių priedų", - paaiškina J. Sinicienė.

Juodųjų serbentų nektaras žymimas ženklu „Kokybė". Deja, kaip pastebi Julija, pirkėjai absoliučiai nepažįsta šio ženklo, žyminčio išskirtinės kokybės produkciją, tad šioje srityje dar turi padirbėti ir gamintojai, ir valstybinės institucijos.

MŪ inf.