Biržai/Kaunas. Žemų pieno kainų fone mėsinių galvijų auginimas atrodo pelninga ūkio šaka. Bet galvijų augintojai atkreipia dėmesį, kad pajamos už pieną plaukia nuolat, o mėsinį galviją tenka apie pusantrų metų auginti, investuoti į jį, kol sulaukiama pajamų. Ūkininkas Audrius Stačkūnas sako, kad mėsinius galvijus laikyti apsimoka, jei ūkis yra mišrus.

Biržų rajone, Vabalninko seniūnijoje, ekologiškai ūkininkaujantis Audrius Stačkūnas mėsinius galvijus auginti pradėjo prieš dešimtmetį. Tiesa, pradėjo ne nuo nulio - jo tėvas Stasys Stačkūnas tuomet turėjo nemenką ūkininkavimo patirtį augalininkystės srityje.

Su žemės ūkiu savo ateitį siejo ir sūnus - Žemės ūkio universitete baigė agronomijos mokslus.

„Nenaudingos" žemės neliko

Kodėl agronomas pasirinko ne augalininkystę, o mėsinių galvijų auginimą? Teigia, kad buvo keletas priežasčių.

Viena vertus, jaunuoliui buvo įdomu išbandyti naują žemės ūkio šaką. Antra vertus, užsiimant augalininkyste visad lieka dalis neišnaudotos žemės, kuri puikiausiai tinka pievoms, ganykloms.

Šiuo metu Stačkūnų šeima turi apie 1200 ha žemės, iš kurių dirbama apie 800 ha. Trečdalis žemės išnaudojama ganykloms, pašarų žiemai pasiruošimui.

A. Stačkūnas teigia, kad, nors aklai šio verslo nesiėmė - konsultavosi su kitais mėsinius galvijus auginančiais ūkininkais, žemės ūkio specialistais, - rizikos buvo.

Užsienyje nusipirko 19 grynaveislių veršingų limuzinų veislės telyčių ir bulių reprodukcijai. O tai buvo nemenkos investicijos jaunuoliui.

Tiesa, ūkininkavimo pradžioje labai pagelbėjo europinė parama - būtent šiomis lėšomis pasistatė naują fermą. Kadangi dar dvi senas, sovietmečio laikų fermas turėjo, ūkį tikslinga buvo plėsti.

Bandos savybės priklauso nuo selekcijos

Nemažai galvijų buvo įsigyta iš Lietuvos ūkininkų. Tačiau didžioji dalis jų buvo mišrūnai. Dabar bandoje su prieaugliu apie 350 galvijų.

A. Stačkūnas sako, kad dabar stengiasi bandą gryninti - mišrūnus parduoda pirmiausiai, užsiima selekcija. Nors Lietuvos rinkoje bulius reproduktorius kainuoja perpus pigiau nei jį perkant Vakarų Europos šalyse, pasak pašnekovo, norint išlaikyti grynaveislių galvijų bandą, kito kelio nėra. Mat Lietuvoje mėsinių galvijų augintojų nėra tiek daug, kad laikui bėgant nepakistų veislei būdingos savybės.

„Tikrai ne aukso amžius"

„Mėsinių galvijų auginimas - tikrai nėra iš tų pačių pelningiausių žemės ūkio šakų. Juk pieno ūkius turintieji pajamas už pieną gauna nuolat, o čia ciklas iki tų pajamų gerokai pailgėja - gyvulį turi apie pusantrų metų auginti, investuoti į jį. Tiesa, melžimas atkrenta, tačiau gyvuliai ir serga, ir krenta, ir šerti juos reikia", - sako ūkininkas.

Tuos ūkininkus, kurie atsisakė ar svarsto atsisakyti pieno ūkio ir ketina pereiti prie mėsinių galvijų auginimo, A. Stačkūno nuomonė greičiausiai nuvils. Tačiau vyriškis įsitikinęs, kad pajamos iš abiejų žemės ūkio šakų šiuo metu yra vienodos, o mėsinių galvijų augintojams „tikrai ne aukso amžius".

Žemė po kojomis netvirta

Dėl mėsinių galvijų auginimo perspektyvos mūsų šalyje A. Stačkūnas nėra įsitikinęs. Sako, kad ji perspektyvi atrodo tik tuomet, kuomet valstybės paramą gauni. O dar ypač gražiai kai kam atrodo, kai pieno kainos yra kritę.

„Niekas nėra mūsų šalyje garantuotas dėl valstybinės žemės ūkio politikos. Panaikins po metų ar dvejų paramą ar pakils pieno kainos ir ta šaka taip perspektyviai nebeatrodys", - svarsto ūkininkas

Anot jo, dėl dažnai kintančios valdžios pozicijos žemės ūkio atžvilgiu, net penkeriems metams į priekį planuoti nedrąsu. Tai pasakytina apie visas žemės ūkio šakas. O ypač ekologinius ūkius turintiems ūkininkams žemė po kojomis netvirtai atrodo. A. Stačkūnas sako, kad projektus rengęs, kreditus iš bankų ėmęs ir jiems įsipareigojęs ūkininkas žadėtos paramos gali ir nesulaukti. 

„Mėsinius galvijus laikyti apsimoka tik tuomet, jei ūkis yra mišrus. Tik tuomet, kai savo pašarus pasigamini, gali ir pelno tikėtis. Be to, ganykloms ir pievoms ne mažiau kaip trečdalis visos žemės turėtų būti skirta", - apie šia gyvulininkystės šaka užsiimti svarstantiesiems pataria ūkininkas. 

Produkcija - užsienio rinkai

Viena išskirtinių šios žemės ūkio šakos savybių - produkcija gaminama daugiausiai užsienio rinkai. Anot ūkininko, lietuvis pirkėjas, praktiškai nelabai ir žino, kas yra tikra jautiena. Mat prekybos centruose parduodama dažniausiai prekiaujama pieno ūkių karvių mėsa.

Tiesa, produkcija iš mėsinių galvijų mėsos bene dvigubai brangesnė ir tai turi reikšmės, kad vietinėje rinkoje ji nėra populiari. Tačiau A. Stačkūnas įsitikinęs, kad būdų spręsti šiuos kainų skirtumo klausimus būtų galima rasti. Vienas iš jų - ūkininkų kooperacija. 

„Kadangi produkcijos realizacija yra visų augintojų reikalas, įkūrus kooperatyvus jautienos kainas galima būtų gerokai sumažinti. Ne paslaptis, kad dabar jos didele dalimi priklauso nuo perdirbėjų bei prekybos centrų. O sąžiningumo neretai pritrūkstama", - apgailestauja pašnekovas.

MŪ inf.