Kaunas. Daugiausia mūsų šalies ūkiuose auginama Vineta veislės bulvių, po jų pagal populiarumą eina Presto ir Laura. Iš lietuviškų veislių daugiausia auginama Goda, tačiau galima teigti, kad lietuviškos selekcijos bulvės pasidarė labiau nišinis produktas, skirtas mėgėjams, o ne verslui.

Kuo gyvena ir su kokiomis problemomis susiduria šiuolaikinės bulvių selekcijos specialistai, nuotolinėje VDU Žemės ūkio akademijos organizuotoje konferencijoje „Bulvių selekcija Lietuvoje: praeitis, dabartis ir ateities perspektyvos“ pasakojo Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Žemdirbystės instituto Vokės filialo vyresnioji mokslo darbuotoja Rita Asakavičiūtė.

Bulvių selekcija Lietuvoje buvo pradėta 1922 m., taigi, kitais metais bus lygiai 100 metų. Trakų Vokėje bulvių selekcija vykdoma nuo 1958 m. Šiuo metu bulvių selekcijos srityje darbuojasi du mokslo darbuotojai – Almantas Ražukas ir Rita Asakavičiūtė.

Sukurta 15 bulvių veislių, kurios yra nacionalinis Lietuvos turtas. LAMMC ŽI Vokės filiale jos auginamos kasmet. Šešios lietuviškos bulvių veislės yra įrašytos į Europos Bendrąjį žemės ūkio augalų rūšių veislių katalogą.

„Selekcijos tikslas yra sukurti derlingas, krakmolingas, įvairaus ankstyvumo bulvių veisles, kurios būtų atsparios mechaniniam daužymui, ligoms ir kenkėjams. Naujos veislės sukūrimas užtrunka apie 10 metų. Selekcija vykdoma tarpveislinės hibridizacijos metodu, Vokėje sukauptą kolekciją sudaro apie 200 bulvių veislių – iš Nyderlandų, Vokietijos, Meksikos ir kitų pasaulio kraštų“, – sakė R. Asakavičiūtė.

Mokslininkė pasakoja neretai sulaukianti prašymų pagal gumbą pasakyti, kokia tai veislė. Deja, net ir patyrusiai selekcininkei tai padaryti neįmanoma, nes veislės identifikavimui svarbių požymių yra labai daug – pagal oficialų aprašą yra 50 požymių veislei nusakyti. Būtina žinoti, kaip atrodo bulvės keras, žiedai ir t. t.

Vykdoma keturių veislių meristeminė sėklininkystė

Pasak R. Asakavičiūtės, pastaraisiais metais pasidarė akivaizdu, kad lietuviškos bulvių veislės nesugeba konkuruoti su europinėmis, ir tai mūsų selekcininkams yra skausminga tema. Vokėje meristeminėje laboratorijoje vykdoma 4 bulvių veislių meristeminė sėklininkystė: Venta (ankstyva ir skani), Goda (pati skaniausia, derlinga ir viena populiariausių), Meda (labai geltonas minkštimas, turi daug karotino, pjaunasi kaip per sviestą, labai patinka tiems, kas mėgsta nesubyrančias bulves), Aista (labai vėlyva, minkštimas baltas).

Veislė Nida jau nedauginama, jos sėklininkystė nevykdoma, tačiau žmonės deklaruoja, kad ją augina. Yra informacijos, kad šios veislės sėklos jie atsiveža iš Lenkijos. „Nida yra tikrai gera veislė ir žmonių mėgstama. Matydami tai, planuojame šią veislę atgaivinti per meristeminį dauginimą ir vėl ją įtraukti į sėklininkystę“, – sako R. Asakavičiūtė.

Be to, šiuo metu svarstoma, kad rinkai reikėtų pateikti daug antocianų turinčią bulvių veislę – tokio tipo veislės dabar yra labai madingos ir vertinamos.

„Su oficialiu prašymu kreipėmės į Vokietijos augalų genų banką ir gavome tris bulvių veisles su antocianais, kurios buvo įtrauktos į kryžminimo kombinacijas. Dabar jau atlikta atranka ir ruošiamasi registruoti labai ankstyvą, stambiais gumbais lietuvišką violetinės spalvos bulvių veislę, kuri bus itin tinkama traškučiams“, – naujausiais pasiekimais pasidžiaugė R. Asakavičiūtė.

Komerciniams ūkiams vien patriotinių paskatų neužtenka

Pamario zonoje įsikūręs Petro Vasiliausko ūkis „VFarm“ ūkis jau du dešimtmečius augina sėklines bulves. Ūkio komercijos direktorė Rugilė Gikarė įvardijo teritorinį ūkio pranašumą – vyraujantys stiprūs vakarų vėjai lemia mažą amarų kiekį, dėl to galima užauginti sveikesnius, neužsikrėtusius virusinėmis ligomis augalus. Kitas pliusas – žemesnė vasaros temperatūra lemia palankesnį fiziologinį bulvių amžių, todėl jos būna reproduktyvesnės.

Ūkis „VFarm“ atstovauja kelių garsių Europos selekcinių įmonių bulvių veislėms ir yra pajėgus konkuruoti europiniu lygiu, didelę dalį savo produkcijos eksportuoja.

R. Gikarė sako, kad ūkis turi patirties auginant ir lietuviškas bulvių veisles, tačiau dabar daugina tik vakarietiškas. „Esame 2–3 metus auginę lietuviškas bulvių veisles Venta, Goda, Rasa, Aista, pirkome tikrai aukštos kategorijos sėklą. Deja, po dvejų metų virusų lygis šių veislių gumbuose viršijo sėklinei medžiagai leistinas normas.

Pagrindinė išvada: Lietuvoje sėklines bulves galima padauginti maksimaliai dvejus metus. Nepaisant, kad esame Pajūrio zonoje, fitosanitarinis klimatas toks užterštas, kad galimybės dauginti sėklą daugiau negu 2 metus yra ribotos“, – patirtimi pasidalijo R. Gikarė.

„VFarm“ ūkio įkūrėjas ūkininkas Petras Vasiliauskas sako puikiai suprantantis, kad lietuvių selekcininkams tikrai sunku konkuruoti su stipriomis olandų ar vokiečių selekcinėmis firmomis.

Pirmiausia dėl to, kad dabar Vakarų Europos selekcininkai daugiausia dėmesio skiria atsparumui virusams. Jau yra sukurta bulvių veislių, kurios yra faktiškai visiškai atsparios lapų susisukimo (Y) virusui. Deja, lietuviškos veislės virusams neatsparios.

Virusai gali 20–90 proc. sumažinti bulvių derlių. Dėl to pasaulio bulvininkai kasmet praranda vidutiniškai 15–20 proc. derliaus. Net pasodinus pirmosios kategorijos sėklą, derlius gali sumažėti 25 procentais.

„Jokiu būdu nenoriu įžeisti Lietuvos selekcininkų, bet lietuviškos bulvės turi ir kitų problemų. Tarkime, susidūrėme su bėda, kad Venta turi labai trumpą ramybės periodą, o Aista labai vėlyvos ir nespėja subręsti, jų luobelė formuojasi labai ilgai ir todėl sunku šias bulves išsaugoti sandėliuose.

Tačiau nesinori būti skeptiku. Manau, kad yra ir bus Lietuvoje lietuviškų veislių bulvių entuziastų, kurie daugins arba augins lietuviškas veisles. Bet mums reikia dirbti pelningai, išsilaikyti rinkoje, todėl vien patriotinių paskatų vedini mes negalėjome toliau auginti lietuviškų veislių bulvių“, – atvirai kalbėjo P. Vasiliauskas.

Maždaug prieš 15–20 metų Lietuvoje buvo daugiau negu 30 stiprių ūkių, kurie užsiėmė bulvių sėklininkyste, tačiau dabar liko tik du – minėtasis „VFarm“ ir UAB „Šaka“.

Nors bulvių pasėlių yra daug, tačiau sertifikuota sėkla mūsų šalyje kasmet apsodinama tik maždaug 8 proc. visų bulvių plotų. Deklaruojantys bulvių pasėlius ūkiai atnaujina sėklą vidutiniškai tik kas 10 metų.

Bulvės į Europą atkeliavo iš Peru, o į Lietuvą jos atvežtos Kristupo Radvilos laikais, 17-ojo amžiaus pradžioje, pradėtos auginti 1629 metais. Beje, tradicinių cepelinų receptas pirmą kartą publikuotas palyginti neseniai – 1937 m. išleistoje knygoje „Namų ūkio vadovėlis šeimininkei“.

MŪ inf.