Babtai, Kauno r. Ūkininkas Vytautas Žmuidzinavičius šiemet javapjūtę baigė rugpjūčio 19 dieną, o didesnę derliaus dalį jau spėjo ir parduoti. Kol kiti dairėsi į dangų, laukdami karštesnės saulės ir dar geresnių orų, Vytautas skubino savo keturis mechanizatorius nedelsti nė valandos ir skubiai kulti rapsus, javus bei žirnius.

Greitis darbuose ir sprendimuose - išskirtinė Vytauto savybė, padedanti jam sklandžiai tvarkytis ūkyje. Būdamas reiklus visų pirma sau, jis daug reikalauja ir iš kitų, o lėtapėdžių ir tinginių tiesiog negali pakęsti. Vytautas labai gerai įsidėmėjo savo senelio pamokymą: „Vaikeli, niekuomet nedirbk atžagariomis rankomis". Tie žodžiai giliai įsirėžė į atmintį ir tapo tarsi viso gyvenimo moto.

„Viską dirbame didžiuliu tempu, skriste. Jei pavalgyti spėjam - tai jau gerai. Žinoma, kad gerai žmogus dirbtų, reikia gerus atlyginimus mokėti", - sako ūkininkas Vytautas Žmuidzinavičius

Per darbymetį V. Žmuidzinavičius keliasi penktą ryto ir skuba į Šašių kaimą, kur yra ūkio bazė. Smulkiai išaiškina darbuotojams, kokie darbai jų tądien laukia, subraižo schemas, kas kur važiuoja ir nuo kurio lauko galo pradeda kulti ar žemę dirbti. Atrodytų, jau galima atsikvėpti, bet čia prasideda: kažkas sugedo, žarnelė nutrūko, tepalas išbėgo, sėklos pritrūko... Per dieną neretai tenka 3-4 kartus į Kauną sulakstyti, nes šeimininkas atsakingas už visą tiekimą ir sklandų darbų organizavimą.

Pradėjęs ūkį kurti nuo 8 ha žemės, dabar nuosavos žemės turi 215 ha, o iš viso dirba 408 ha. Žieminių kviečių augina 145 ha, 100 ha žirnių, 107 ha žieminių rapsų, 55 ha cukrinių runkelių ir 1 ha pievų - specialiai žirgams pasiganyti.

Ūkyje dirba keturi vyrai: vienam vyrui - 100 hektarų. „Viską dirbame didžiuliu tempu, skriste. Jei pavalgyti spėjam - tai jau gerai. Žinoma, kad gerai žmogus dirbtų, reikia gerus atlyginimus mokėti. Žiemą darbuotojų neengiu ir neimituoju darbo per šalčius", - sako ūkio šeimininkas. Per darbymečius, kad darbai nesitrukdytų, maistas mechanizatoriams atvežamas tiesiai į laukus: 12 val. visi gauna sočius pietus, o 17 val. - pavakarius.

Mechanizatorius Antanas Vaiveras (kairėje) ūkyje dirba jau 25 metus

„Bendradarbiauju su docentu Vytautu Liaku ir jo dukra Lina Druliene, kuri dirba agronome konsultante bendrovėje „Agrotikslas". Įdiegiau visas naujausias technologijas, viską nuo A iki Z darome pagal specialistų rekomendacijas ir dabar pasiekėme tokių derlių, kad nenoriu net garsiai įvardyti, nes kolegos sakys, kad giriuosi", - šypsosi Vytautas.

Parduodamas derlių, jis nėra susisaistęs su viena kompanija, nebijoti paklausinėti, kas geriau moka. Ir jau ne kartą įsitikino, kad neretai paskyrus vos kelias minutes skambučiams į skirtingas firmas, galima uždirbti solidžias sumas.

Vos nuėmus derlių, dirvos pradedamos ruošti rudeninei sėjai

 „Gal ir nepatikėsite, bet man pinigai nebeįdomu. Įdomiau pats darbų procesas: kas vyksta žemėje, kaip augalai auga. Kasmet labai laukiu pavasario, o paskui pradedu laukti rudens. Aš jau pavasarį žinau, kur ką sėsiu rudenį", - sako žemdirbys. Kasmet realizavus derlių, pirmasis Vytauto darbas - atsiskaityti su žemės savininkais už nuomą; tą jis kaip įmanydamas stengiasi padaryti iki Visų Šventųjų dienos.

Ūkio buhalteriją jau daug metų patikimai tvarko LŽŪKT Kauno biuro ūkio apskaitos konsultantė Daiva Žaliauskienė. „Ji mane supranta iš pusės žodžio, man patinka tai, kad Daiva yra tikra profesionalė ir dirba greitai. O aš savo ruožtu turiu storą knygą, kur viską iki smulkmenų susirašau: ką pirkau, ką dariau. Visada žinau, kiek išleidau kviečiams, o kiek rapsams", - pasakoja ūkininkas.

Ūkyje yra visa reikalinga technika, tik cukrinių runkelių kasimo paslaugoms samdoma bendrovė „Jargala". „Tai labai patogu - per dieną jie man nukasa 1 500 tonų runkelių. Kol kiti ūkininkai patys kasa, vargsta, po dirvas klampoja, aš galiu atsikvėpti", - sprendimu pirkti šią paslaugą visiškai patenkintas Vytautas. Cukrinių runkelių derliai būna gausūs - pernai kasė po 75 tonas/ha, tik, deja, nedžiugina pastaruoju metu sumažėjusi jų supirkimo kaina.

Vytauto giminės šaknys persipina su garsiojo Lietuvos dailininko Antano Žmuidzinavičiaus šaknimis. Tarsi iš Antano Žmuidzinavičiaus peizažų atrodo nusileidęs ir dabartinis Vytauto ūkio Šašių kaime vaizdas - nuo automagistralės Kaunas-Klaipėda gražiai atsiverianti erdvi sodyba su plačiai tyvuliuojančiu tvenkiniu. Jame žydi lelijos ir plaukioja gulbių pora, šiemet išperėjusi net aštuonis gulbiukus! Vandenyje knibžda žuvys - upėtakiai, amūrai, karpiai. „Neseniai atvežiau ir į vandenį supyliau dvi tonas kviečių - tegul žuvys, gulbės lesa, kiek nori", - augintiniams dosnus ūkio šeimininkas.

Šią vasarą gulbių šeimyna buvo itin gausi - išsirito net 8 gulbiukai!

Ant kalvelės karčiais švytuoja gražuoliai žirgai (bičiuliai ūkininkai pas Vytautą atveža juos „pavasaroti", o rudenį parsigabena į savo tvartus). Visa sodybos teritorija apsodinta pačiais įvairiausiais medžiais ir krūmais, kuriuos šeimininkas kruopščiai atsirinko iš Raudondvario medelyno.

„Senais laikais šioje vietoje buvo dvaras: 120 ha žemės ir dvarininkas agronomas. Senelis man rodė šią vietą ir pasakojo, kokio gražaus būta ūkio. Kaskart, kai nueinu prie senelio kapo, šypsausi sau tyliai: „Pamatytum tu mano ūkelį...", - džiugesio susikurtu grožiu neslepia Vytautas. 

Daugiau skaitykite rugsėjo nėn. žurnale "Mano ūkis".

MŪ inf.