Kauno r., birželio 10 d. Ar visi žemdirbiai žino, kokią žemę jie dirba, ar susimąsto, kad dirvožemis - tai didžiulė sudėtinga sistema, kurios formavimąsi žmogus veikia tik iš dalies, o svarbiausius dalykus padaro gamta. Gerą progą įsigilinti tikrąją šio žodžio prasme į dirbamus laukus suteikė kompanija „Väderstad", šią savaitę suorganizavusi du seminarus Joniškio ir Kauno rajonuose.

Pasak „Väderstad" generalinio direktoriaus Romo Naudžiūno, tokių šviečiamojo-praktinio pobūdžio seminarų organizavimas - tai visiškai nauja patirtis. „Kvietėme žemdirbius ne tam, kad pademonstruotume techniką, o tam, kad išaiškintume dirvos struktūrą ir jos pokyčius. Norėjome suorganizuoti tikrai gerą seminarą, kuris duotų ūkininkams naudos. Rizikavome patirti visišką fiasko, tačiau dalyvių gausa ir jų domėjimasis dirvožemio problemomis maloniai nustebino, juolab, kad seminaras buvo mokamas", - atvirai sakė R. Naudžiūnas.

„Manome, kad seminaras paskatins žemdirbius labiau pasidomėti tuo, kokie sudėtingi procesai vyksta dirvožemyje", - viliasi Romas Naudžiūnas

Švedų ir anglų patirtis gali būti naudinga ir mums

Antradienį seminaras buvo organizuotas Joniškio rajone Romualdo Gylio ūkyje, o vakar žemdirbiai susirinko Kauno rajone, Romualdo Majero ūkio valdose. Ilgamečius dirvožemio tyrimus pristatė du agronomai-konsultantai - Oliveris Fairveveris (Oliver Fairweather) iš Jungtinės Karalystės „Masstock" konsultacinės įmonės ir Jenas Bliumkvistas (Jens Blomquist) iš Švedijos „Agraria Ord &Jord" konsultacinės įmonės.

Konsultantas Oliverio Fairveverio nuomone, žemės paviršiuje susidariusią plutą reikia stengtis kuo greičiau suardyti: JK paplitusi praktika per kviečių ir miežių pasėlius važiuoti su tankinimo volais

Ir Jungtinėje Karalystėje, ir Švedijoje žemdirbių domėjimasis savo dirbamų dirvų struktūrą pastaraisiais metais pastebimai išaugo. Kodėl? Prognozuojama, kad 2050 m. pasaulyje gyventojų skaičius pasieks 9 milijardus, o maisto produktų turės būti pagaminama dvigubai daugiau negu šiandien. Žemdirbiams keliami nauji iššūkiai - iš to paties ploto išauginti kuo didesnį derlių, tačiau kartu jaučiamas didėjantis vandens ir dirbamos žemės stygius, nerimą kelia sunkiai nuspėjami klimato pokyčiai ir griežtėjantys aplinkosauginiai reikalavimai.

Konsultantas Jenas Bliumkvistas siūlo įdėmiai įsižiūrėti į žemės grumstus - apie dirvos sudėtį ir kokybę daug pasako jos spalva, birumas, netgi kvapas

Praėjusio amžiaus viduryje Jungtinėje Karalystėje kviečių derliaus vidurkis buvo 3 t/ha, nuo 1990 m. kuliama po 8 ir daugiau t/ha, tačiau dar aukštyn derliai nekopia, o iš kai kurių laukų vis sunkiau „išspausti" gerą derlių. Pastebima, kad augalai neįsisavina visų maistingųjų medžiagų ir tampa priklausomi nuo chemijos. Mažėja kultūrinių augalų atsparumas ligoms, kartu didėja piktžolių atsparumas herbicidams. Štai Jungtinėje Karalystėje ir Švedijoje itin išplito pieviniai pašiaušėliai (Lietuvoje jų grėsmė kol kas didesnė tik Žemaitijoje), kurie praktiškai yra nesunaikinami. Apskaičiuota, kad 100 pievinių pašiaušėlių, augančių 1 m² derlių sumažina 1 tona/ha. Pasak O. Fairweather, kai kurių jo klientų laukuose auga net 500-600 pievinių pašiaušėlių 1 m².

Gera proga pamatyti dirvožemio pjūvį sulipus į duobę pasinaudojo seminaro dalyviai

Intensyvi sėjomaina, mažesnis humuso kiekis dirvose, dažnos liūtys ir stiprios sausros daro didžiulį spaudimą dirvai. „Turime pradėti galvoti apie dirvožemio priežiūra taip, kaip iki šiol galvojome apie trąšas ir cheminę augalų apsaugą. Turime kelti klausimą: ar galiu gauti didesnį derlių iš savo laukų?", - ragino konsultantai.

Pasirengti seminarui prireikė visos dienos - dviejuose laukuose buvo iškastos 120 cm gylio duobės, atidengiančios skirtingus dirvožemio sluoksnius: viršutinis juodžemio sluoksnis, po juo - smėlio sluoksnis, dar žemiau - durpės, giliau - molis

Bene svarbiausia faktorius, lemiantis derliaus dydį, yra šaknų masė. Suspausto dirvožemio sluoksnį šaknims yra labai sunku pralaužti, todėl žemdirbio rūpestis - stengtis išlaikyti dirvožemį kuo puresnį, ardyti susidarantį arimo padą, taip pat susiformavusią dirvožemio paviršinę plutą. Labai svarbu gerinti pačia dirvožemio struktūrą, nes kuo dirvožemis humusingesnis, tuo jis būna puresnis ir tuo lengviau jį išdirbti, be to, tokiame dirvožemyje geriau laikosi drėgmė (humusas savyje išlaiko 20 kartų daugiau vandens negu jo paties svoris).

Žemės dirbimo būdas - pagal situaciją konkrečiame lauke

Visi žemės dirbimo būdai turi savų pliusų ir savų minusų. Minimalus žemės dirbimas taupo laiką ir kurą, išvengiama dirvos erozijos, išsaugoma drėgmė, mažėja CO₂ emisija. Tačiau kai kuriose situacijose ekonomiškai gali būti naudingas arimas: sumažina piktžolių kiekį, paslepia šiaudus, sunaikina šliužus.

Gilus neariminis žemės dirbimas taip pat gerai įmaišo šiaudus, padeda kovoti su šliužais, didina humuso kiekį, tai našiau negu arimas, tačiau padargas brangesnis, be to, gali palikti suspaustą podirvį. Dirvos kurminis raižymas naudojamas tada, kai reikia sulaužyti ir pakelti suspaustos dirvos sluoksnį, tačiau jei raižoma per šlapia dirva, galima jos struktūrai ne padėti, o pakenkti. „Jei po susidariusiu arimo padu būna labai drėgna, kurminis raižymas tik sugadina dirvą. Pirmiausia reikia sutvarkyti drenažą, kad nutekėtų vanduo ir dirvoje po padu atsirastų oro", - aiškino O. Fairveveris. Jungtinėje Karalystėje ūkininkai laukus „kurmina" kas 3-4 metai, tik technologines vėžes kai kurie taip dirba kasmet (daugelyje ūkių ten įprasta technologinių vėžių vietą išlaikyti tą pačią daug metų).

Skuodo r. ūkininkas Vidmantas Duonėla (dešinėje) išmėgino, kaip nustatyti dirvoje molio dalelių kiekį

Biologiškai kurminio raižymo funkciją atlieka augalų šaknys: ypač tam tinka liucernų, dobilų, rapsų šaknys. Per dieną šaknys paauga nuo 2 iki 3 cm ir pasiekia iki 1,5 m gylį. Dar giliau, negu šaknys, lenda sliekai - jų randama 2 metrų gylyje ir giliau. Sliekai padaro kanalus, sujungiančius viršutinį dirvos sluoksnį su podirviu. Sliekų ekskrementuose azoto koncentracija padidėja 10 kartų, palyginti su aplinka. 1 ha dirbamos žemės paprastai būna nuo 100 000 iki 1 mln. sliekų. Sliekų itin pagausėja po dobilų - net ir vienus metus paauginus dobilus, poveikis sliekų populiacijai būna akivaizdus.

Daugelį dirvos savybių atskleisti galima paprastais būdais

Konsultantas J. Bliumkvistas siūlė ūkininkams reguliariai skirti dėmesio savo dirvų tyrinėjimui, kuris nėra toks sudėtingas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Galima išsikasti duobę ir išimtą žemės grumstą paprasčiausiai pauostyti - jei dirvos aeracija gera, tai ji kvepia gaiviai, o nemalonus sieros kvapas įspėja apie užmirkimą. Konsultantas parodė, kaip galima pačiam nusistatyti dirvos molingumą - delnais trinti drėgną žemę iki kuo plonesnio volelio, ir jei pavyksta iš drėgnos žemės suvynioti 1 mm storio volelį, tai reiškia, kad dirvoje molio dalelių yra per 40 proc.

Jei dirvoje po stipraus lietaus susiformuoja stora pluta (per 2 cm storio), tai rodo, kad joje mažokai humuso. Galima stebėti vandens susigėrimo greitį - pavyzdžiui, iš karto matyti, kad technologinių vėžių vietose vanduo ilgiau užsilaiko dėl žemės suspaudimo. Humuso kiekis taip pat turi įtakos vandens susigėrimo greičiui: daryti bandymai kaip susigeria vanduo į žemę, turinčia 1,94 ir 1,76 proc. humuso - atrodytų, humuso kiekis skiriasi visai nedaug, tačiau pirmuoju atveju vanduo susigėrė daug greičiau.

Romualdui Majerui seminare kilo daug naujų klausimų, kaip intensyvinti žemdirbystę ir kartu kuo mažiau pažeisti dirvos struktūrą – bendras jo ūkio plotas siekia 4 000 ha

Siekiant gausių derlių, būtina daugiau dėmesio skirti drenažui. R. Majeras prisiminė, kad drenažas dalyje jo laukų darytas net du kartus - dar sovietiniais laikais darytą melioracijos sistemą suardė sunki rusiška technika, todėl prieš maždaug 20 metų daryta antra melioracija, kurios metu, vėl baiminantis neigiamo technikos poveikio, vamzdžiai sukloti pernelyg giliai - net iki dviejų metrų gylyje. Tad būna, kad vamzdžiai sausi, o vanduo dirvoje užsilaiko. Ūkininkas neseniai rengėsi daryti naują melioracijos projektą, tačiau darbų kainos pasirodė pernelyg didelės. „Įvertinus tai, kiek dabar yra pabrangusi žemė, drenažas yra pigi investicija", - patikino konsultantas iš Švedijos J. Bliumkvistas. Jo teigimu, dirbamos žemės kaina Švedijoje siekia nuo 12 iki 20 tūkst. eurų/ha.

Į seminarą susirinkę ūkininkai sakė išgirdę daug naujų dalykų, o kai kas buvo girdėta studijų metais, tačiau jau gerokai primiršta. „Išgirdau daug naujos informacijos, tačiau iš to, ką sužinojau, kyla dar daugiau naujų klausimų, į kuriuos reikia ieškoti atsakymų. Švedijoje dirvų kultūrinimas vyksta šimtmečiais, tad tikrai iš jų yra ko pasimokyti", - sakė R. Majeras.

Į seminarą susirinko žemdirbiai, besidomintys dirvos kokybės išsaugojimo ir pagerinimo klausimais

Ūkininkas Zigmantas Aleksandravičius, dalyvavęs seminare Joniškyje, sakė buvęs maloniai nustebintas, kad technika prekiaujanti kompanija rūpinasi ne tik tiesioginiais pardavimais, bet ir ūkininkų mokymu. „Nenuostabu, kad taip sparčiai didėja „Väderstad" technikos pardavimai. Tai kompanija, kuri ūkininkus laiko lygiaverčiais partneriais ir tikrai nori padėti išsikapstyti iš tos padėties, kurioje esame. Jie mato galutinį rezultatą, yra atviri diskusijoms ir ieško variantų, kaip sutaupyti žemdirbio pinigus, - gerų žodžių negailėjo Z. Aleksandravičius. - Tik sarmata, kad apie Lietuvos dirvožemius turime klausytis iš švedų ir anglų konsultantų lūpų, o kur mūsų mokslininkų žodis?"

Kiekvienam seminaro dalyviui buvo padovanota knyga „Tikslas: dirvos įdirbimas ir sėja", išleista bendradarbiaujant su Anglijos dirvožemininkų organizacija SMI (Soil Managament Initiative). Leidinys turėtų būti įdomus savo dirvomis besidomintiems žemdirbiams, joje gausu praktinių patarimų, kaip ištirti ir pagerinti savo laukų dirvožemius.

MŪ inf.