Alytaus r. Povilas ir Tautvydas Gražuliai – antros kartos ūkininkai, nesivaikantys vien pelno. Pirmenybę broliai teikia stabilumui. Toks požiūris, dirbant kartu su tėvu, ūkį leido padidinti net 15 kartų. 

Dar Lietuvos nepriklausomybės pradžioje tėvas Albinas Gražulis Alytaus rajone, Arciškonių kaime, įkūrė ūkį, laikė keletą karvių. Tad brolius žemės ūkis supa nuo mažumės. Agronomijos bakalaurą ir magistrą Žemės ūkio akademijoje baigė sūnus Tautvydas, o štai Povilas nuo vaikystės domėjosi technika, tad pasuko techninių mokslų keliu – Kauno technologijos universitete baigė sausumos transporto priemonių inžinerijos bakalauro ir transporto priemonių inžinerijos magistro studijas. Tad natūraliai ir ūkio darbais pasidalijo: Tautvydas atsakingas už pasėlius, Povilas – daugiausia už technikos priežiūrą ir remontą, tėvas rūpinasi buhalterija ir gyvuliais.

Pasak ūkininkų, lūžis įvyko 2015- ųjų pabaigoje. Tuo metu ūkis buvo nedidelis – vos 30 ha ir kelios karvės, tačiau broliai tikėjo, kad jį pavyks išplėsti. Povilas išvyko į Vokietiją apžiūrėti Case traktoriaus ir jau 2016-ųjų pradžioje pirkinys stovėjo ūkio kieme. Šis vakarietiškas traktorius tapo naujo etapo simboliu. Nuo tada ūkis ėmė sparčiai augti. Šiandien kartu Gražuliai dirba daugiau nei 400 ha žemės ir turi bene 90 galvijų, daugiausia mėsinių.

Sprendimai mažiau našiose žemėse

Pagrindinės ūkio kultūros – žieminiai kviečiai, žieminiai rapsai ir pupos. „Pagrindinės prekės“, – pasirinkimą argumentuoja Tautvydas.

Ūkyje kviečių šį sezoną byrėjo apie 6 t/ha, pupų – 3,8 t/ha. Rapsų derlių gana reikšmingai apkarpė pavasarinės šalnos – siekė 2,49 t/ha (pernai kūlė 3,7 t/ha). Ūkininkų tikinimu, kviečius ir rapsus lengviausia realizuoti, o štai pupas kiek sunkiau. „Pupų realizacija yra problemiška. Dabar jos dažniausiai važiuoja į Latviją“, – paaiškina Tautvydas.

„Kita labai didelė bėda – techniškai nepavyksta užauginti maistinių pupų, nes nėra veikliųjų medžiagų, padedančių apsiginti nuo pupinių grūdinukų. Vėliau pasėtos pupos iš kombaino atrodė gražios, bet jas prakirpę pamatėme, kad 6–11 proc. pažeistos pupinių grūdinukų. O ant anksčiau pasėtų pupų jau saują jų pasėmus buvo matyti daug skylių“, – priduria Povilas.

Nors metai nebuvo lengvi, didelių finansinių rūpesčių Gražuliams nekilo. „Pasėlių auginimo išlaidas stengiamės apmokėti savo lėšomis, be kreditų. Šiemet prastesnis sezonas, bet turime šiokią tokią amortizaciją“, – paaiškina Tautvydas.

Augalų veisles renkasi pagal stabilumo kriterijų – ne tai, kas gali duoti maksimalų derlių, o tai, kas patikimai auga Dzūkijos sąlygomis. Mat šiame krašte dirvožemio našumas kai kur siekia vos 17 balų. Rinkdamiesi veisles daug eksperimentuoja, be to, Tautvydas dirba agronomu konsultantu, tad vizitai kituose ūkiuose leidžia realiai įvertinti veislių privalumus ir trūkumus.

Šį sezoną augino žieminius kviečius Skagen, Patras, Kask. Žieminius rapsus rinkosi Pioneer selekcijos bei KWS Helypse ir Hiberia veislių, o pupas – Boxer veislės. „Kas tinka mūsų žemėms, nebūtinai tiks netoli esančiame Simne, tuo labiau Kėdainiuose ar Joniškyje“, – tikina P. Gražulis.

Kiekvienas ūkio laukas – tarsi mozaika. „Smėlis, žvyras, molis, durpės, pelkės ir šlaitas – visa tai galima rasti 4 ha lauke. Neturime lauko, kuriame būtų vien molis. Pavyzdžiui, ant kalnelio gali būti molis, dar aukščiau – pustomas smėlis, apačioje – durpės“, – kokie skirtingi dirvožemiai gali sudaryti vos vieną lauką, šypsodamasis pasakoja Povilas.

Gražuliai žemę dirba minimaliai – diskiniu ar noraginiu skutiku pagal poreikį. Plūgą naudoja labai retai – tik naujiems plotams įdirbti ar palyginti.

Visą straipsnį apie Povilo ir Tautvydo Gražulių ūkį skaitykite lapkričio mėn. žurnale „Mano ūkis“.