Kupiškis / Pasvalys / Kaunas. Vasarai prasidėjus, pupų laukai atrodė puikiai ir daug žadančiai. Bet ūkininkų optimizmas buvo apgaulingas: prasidėjus pupų žydėjimui, atėjo kaitros ir sausros periodas. Pupų žiedai pradėjo kristi, ėmė ryškėti, kad nesiformuoja ankštaros.

„Ką aš galiu pasakyti apie pupas šiemet? Liūdesys ir skurdas. Nors mūsų ūkyje nebuvo taip, kad pupas tektų užarti, bet kūlėme vos po 1,7-1,8 t/ha bunkerinio derliaus“, – sako Kupiškio rajono ūkininkas Zigmantas Aleksandravičius.

Ūkininkas prisimena, kad liepos pradžioje jo laukuose vyko didelė lauko diena ir tuomet visi grožėjosi pupų pasėliais: vešlūs, sodriai žalios spalvos, be piktžolių.

„Prognozavome labai gerą derlių ir jau skaičiavome, kiek pinigų gausime. Pagal išankstines sutartis pupas buvome pardavę į Norvegiją žuvų šėrimui, todėl jos turėjo atitikti aukštus kokybinius reikalavimus. Deja, iš karto po žydėjimo žiedai pradėjo kristi, ankštys nesimezgė“, – prisimena Z. Aleksandravičius.

Taip gražiai ir daug žadančiai atrodė pupų laukas Z. Aleksandravičiaus ūkyje liepos pradžioje

Pupų augalai suformavo po 2–3 ankštis (ant reto kurio buvo 4), ankštyje buvo vos po 2–3 sėklas. Supratęs, kad įvykdyti iš anksto pasirašytą sutartį 100 proc. nebus įmanoma, Z. Aleksandravičius iš anksto perspėjo verslo partnerius apie pasikeitusią situaciją ir pakvietė juos atvykti ir savo akimis įsitikinti, kas darosi pupų pasėliuose.

Po kūlimo paaiškėjo, kad pavyko surinkti maždaug pusę pupų kiekio, jos buvo parduotos už iš anksto suderėtą kainą – 270 eurų/t.

„Su nerimu galvoju apie kitus metus. Jau tikrai aišku, kad bus pupų sėklos trūkumas. Svarstau, gal jau verta ir Lietuvoje pradėti galvoti apie žieminių pupų auginimą? Vokietijoje prieš kokius šešerius metus mačiau žieminių pupų pasėlius, bet tada jie sakė, kad mūsų šalies klimato sąlygomis apie jas dar per anksti galvoti. Tačiau selekcija juk eina į priekį, tai gal dabar jau metas keisti požiūrį?“, – svarsto Z. Aleksandravičius.

Jis priduria, kad būtina dar atidžiau rinktis veisles, įvertinant jų atsparumą sausrai, nes iki šiol šis kriterijus nebuvo tarp svarbiausiųjų. Bet kuriuo atveju turime ieškoti variantų, kaip išsaugoti laukuose žirnius ir pupas, nes be jų nieko gero nebus.

Būdamas COPA-COGECA darbo grupės „Javai. Aliejinės ir baltyminės kultūros“ ekspertu, Z. Aleksandravičius pabrėžia vis labiau ryškėjantį siekį uždrausti genetiškai modifikuotų sojų įvežimą į Europos Sąjungą. Toks sprendimas labai paskatintų vietinių baltyminių augalų pasėlių plėtrą, o selekcininkams tai būtų papildomas stimulas tobulinti žirnių ir pupų veisles, kad jos turėtų savybių, leidžiančių augalui suformuoti gerą derlių net ir ekstremaliomis sąlygomis.

Pupos kur kas jautriau reaguoja į nepalankias sąlygas

Lietuvos agronomų sąjungos narės dr. Stanislavos Maikštėnienės pastebėjimu, pupos yra augalai, kurie gerokai jautriau negu grūdiniai reaguoja į nepalankias sąlygas.

„Bėda ta, kad pupų derliai nėra tokie stabilūs kaip miglinių javų, nors auginimo technologija, atrodo, sukurta ir tinkamos agrotechninės priemonės įsigytos. Pupos tiesiog jautriau reaguoja į nepalankias aplinkos ir meteorologines sąlygas“, – paaiškina S. Maikštėnienė.

Ilgalaikė kaitra sukėlė neigiamus padarinius pupoms. Užmegztos tik apatinės ankštys, po dvi tris ankštis ant augalo, po dvi tris sėklas ankštyje (LAMMC nuotr.)

Vasariniai pupiniai – žirniai ir pupos – ankstyvos sėjos augalai, nes jų stambioms sėkloms sudygti reikia daugiau drėgmės, negu miglinių javų grūdams. Dygimo metu ir šilumos reikia kiek didesnės (6-7 laipsnių ) negu migliniams javai. Kuo humusingesnės dirvos, tuo jos laidesnės šilumai, tuo greičiau įšyla ir šiluma išlieka ilgiau, tačiau daugelyje mūsų dirvų dėl mažai įterpiamų organinių trąšų humusingumas mažas.

„Šį ankstyvą pavasarį orams sušilus dar kovo mėnesio pabaigoje susidarė galimybė pradžiūvusioje dirvoje pasėti pupinius ir kitus ankstyvuosius augalus, tačiau po sėjos stipriai atšalo ir sėklos ilgą laiką pragulėjo dirvoje nedygdamos. Molingesnėse dirvose pupinių dygimą apsunkino po gausių balandžio mėnesio lietų susidariusi pluta. Dalis pasėlių formavosi retoki, kai kurios smulkesnės pažeistos sėklos dygo dar ilgiau, daigai buvo silpni ir pasėliai nevienodi“, – pavasario sąlygas primena S. Maikštėnienė.

Lietūs nuplovė azotą ir kitas maisto medžiagas iš šaknų zonos į gilesnius sluoksnius, dirvose mažėjo aeracija ir silpnai vystėsi gumbelinės bakterijos, fiksuojančios azotą iš atmosferos. Retas žemdirbys į tai atkreipė dėmesį, nes ir palankiais metais apie azoto poreikį pupiniams augalams nėra vieningos nuomonės.

„Retuose pasėliuose, kuriuose dirvos paviršius buvo nepilnai uždengtas, liepos mėnesį užsitęsus kaitrai, saulė kaitino ir džiovino dirvožemį augalų šaknų zonoje, silpnino gumbelinių bakterijų vystymąsi, augalai silpnai augo, dalis žiedų nubyrėjo, dalis ankščių susiformavo tik su keliomis sėklomis. Dėl nevienodo pasėlio brendimo ir besikartojančių lietų derliaus nuėmimas vėlavo, besikartojant lietingiems orams dalis išbrinkusių ankščių džiūdamos skilinėjo ir susidarė nemaži derliaus nuostoliai“, – visą nesėkmių grandinę vardija S. Maikštėnienė.

Karštis žydėjimo metu – pragaištingas

VDU Žemės ūkio akademijos docentas Vytautas Liakas pabrėžia, kad pupos yra vidutinio klimato juostos augalai, dėl to didelių reikalavimų oro temperatūrai nekelia, tačiau žydėjimo tarpsniu optimali oro temperatūra – 16–20 °C. Tad kasmet augintojai patiria didelį stresą prieš pradedant pupoms žydėti.

„Šiemet taip atsitiko, kad tuo laikotarpiu oro temperatūra viršijo 30 °C – tokia temperatūra sutrikdo fiziologinius procesus, dėl to laikoma kritine. Aukšta oro temperatūra ir sausringi laikotarpiai yra vieni svarbiausių augalų produktyvumą ribojančių veiksnių. Šių metų meteorologinės sąlygos kirto per augintojų ekonominius rodiklius ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse“, – sako V. Liakas ir priduria, kad augindami javus, augintojai rizikuoja mažiau, nes šie augalai geriau toleruoja sausras.

Žemdirbiai ir patys pastebėjo, kad dėl aukštų temperatūrų susitraukė augalų lapai, sulėtėjo augimas. Nepalankiomis sąlygomis augalai daugiau energijos skyrė šaknų formavimui, tačiau sutrikus fotosintezei, sutriko asimiliatų judėjimas iš lapų į šaknis, tai reiškia, kad maisto negavo bakterijos, įsikūrusios ant šaknų.

Kaitros kankinami augalai praktiškai apvertė lapus, kad atspindėtų daugiau saulės spindulių, nes apatinė lapų pusė šviesesnė: taip augalai saugojo vandens atsargas (LAMMC nuotr.)

„Akylesni augintojai pastebėjo, kad augalai praktiškai apvertė lapus, kad atspindėtų daugiau saulės spindulių, nes apatinė lapų pusė šviesesnė. Taip augalai saugojo vandens atsargas, tačiau fotosintezė sulėtėjo, tai reiškia, kad augalai nemaitino bakterijų, o bakterijos nemaitino augalų. Sutrikus maisto medžiagų apykaitai, pirmiausiai nukentėjo žiedynai. Natūralu, kad jei nėra žiedo, nebus ir ankšties. Daugeliu atvejų užsimezgė 3–5 ankštys vidutiniškai su 4 sėklomis, dėl to derlingumas retai kur perkopė 4 t/ha. Išretėjusiuose pasėliuose teko tenkintis dar mažesniu produktyvumu.

Sudžiūvusios ankščių užuomazgos jau pasiruošusios nukristi (V. Liako nuotr.)

„Galvojant apie pupų auginimo perspektyvas, pirmiausiai reikia pagalvoti apie dirvožemio savybių gerinimą – pupos nemėgsta nestruktūringų ir nesaugančių drėgmės dirvožemių“, – tokią rekomendaciją pateikia V. Liakas.

Šių metų praktika parodė, kad karšti ir sausi orai gali padaryti daugiau žalos nei ligos.

Kaip pastebi LAMMC Žemdirbystės instituto Augalų patologijos ir apsaugos skyriaus vedėja Roma Semaškienė, prie pupų alinimo šiemet prisidėjo ir kenkėjai. Ankstyvaisiais tarpsniais išskirtinai gausiai šiais metais išplito pupų sitonai. Jau nuo 4 lapelių tarpsnio augalus apniko amarai. Šiame augimo tarpsnyje ant atskirų augalų buvo randama net iki 25-40 individų, kurie, maitindamiesi augalų sultimis, juos alino. 

„LAMMC žemdirbystės institute darytuose lauko eksperimentuose vyraujanti liga pupose buvo askochitozė, kuri pažeidė tiek lapus, tiek ankštis. Šiai ligai palankūs lietingi orai, tad ji plisti pradėjo vėlesniais tarpsniais, pažeidimo intensyvumas nebuvo labai didelis. Visi paminėti veiksniai turėjo reikšmingos įtakos pupų derliui, tačiau vis tik išskirtinai aukšta temperatūra ilgą laikotarpį šįkart buvo svarbiausia“, – konstatuoja R. Semaškienė. 

Bet kuriuo atveju pupinių augalų svarba išlieka didelė – tai puikūs priešsėliai migliniams javams, biologinių azotu praturtinantys dirvožemį, sukuriantys gerą fitosanitarinį foną po jų augsiantiems augalams.

Šiais metais pupinių augalų Lietuvoje buvo pasėta nemažai – žirniai užėmė 64 tūkst. ha, pupos – 78 tūkst. ha.

MŪ inf.