Kretinga. Mėsinius kalakutus savo ūkyje auginantis Vladas Baltuonis teigia, kad verslo sėkmė mūsų šalyje tik iš dalies priklauso nuo sugebėjimų vykdyti veiklą, galimybių susirasti ir plėsti rinką. Bene rimčiausiu stabdžiu, plėtojant su žemės ūkiu susijusį verslą, jis laiko maisto produktams valdžios nustatytą pridėtinės vertės mokestį, kuris yra toks pats kaip ir prabangos prekėms.

Daugiau kaip prieš dvidešimtmetį tėviškėje, Kretingos rajone, Kartenos seniūnijoje, Kalniškių kaime, įkurtas Vlado ir Vilijos Baltuonių „Baltuonių kalakutų ūkis" per tą laikotarpį smarkiai pasikeitė ir išsiplėtė. Paprastas šeimos  ūkelis su keliais šimtais mėsinių kalakutų, kurie Lietuvoje tuo metu dar buvo ir naujovė, ir kuriame vyravo rankų darbas, virto stambiu, modernias technologijas taikančiu ūkiu. Dabar penkiose „Baltuonių kalakutų ūkio" fermose laikoma apie 12 tūkst. mėsinių kalakutų. Šeima turi įsirengusi skerdyklą bei rūkyklą, kurioje gaminami karšto rūkymo gaminiai.

Baltuonių šeima. Iš kairės: Vladas, dukros Gintarė ir Aistė, žmona Vilija, sūnus Šarūnas

Beveik visų Žemaitijos miestų ir miestelių turgavietėse parduodama „Baltuonių kalakuto ūkio" prekiniu ženklu pažymėta kalakutiena. Mėsą ūkininkai tiekia restoranams, vaikų darželiams, turi gausų būrį juos ir jų produkciją žinančių ir jos pirkti atvažiuojančių tiesiog į ūkį klientų. Dalis skerdienos bei rūkytų gaminių išvažiuoja pas Latvijos pirkėjus.

Iššūkis - mėsiniai kalakutai

V. Baltuonis pasakojo, kad 1995 metai abu su žmona apsisprendė surizikuoti ir išbandyti šalyje dar naują paukštininkystės „pakraipą" - mėsinių kalakutų auginimą. Jaunatviškas entuziazmas, perspektyvus požiūris vis ramybės nedavė - kažką naują išbandyti buvo tikras iššūkis. „Juk karves, kiaules, vištas lietuviai visuomet mokėjo auginti. O mėsiniai kalakutai buvo naujovė. Dirbau pirmininko pavaduotoju kolūkyje, etatą panaikinus likau be darbo. Net darbo biržoje kurį laiką buvau. Bet toks „pragyvenimo šaltinis" kaip bedarbio pašalpa jauno vyriškio netenkino.

 „Galvojau, kiek aš čia galiu darbo biržos slenkstį minti, reikia kažko imtis", - sako vyriškis. Žemės ūkio specialisto diplomą turintį V. Baltuonį ši verslo šaka labiausiai ir traukė, ir išmanė apie ją. Bet tik ne apie Vakarų Europoje populiarius, tačiau mūsų šalyje dar tuomet neauginamus kalakutus.

Pirmieji kiaušiniai - iš Anglijos

O savo kalakutų fermos „pradininkais" laiko... viščiukus. Mat turguje pasižvalgęs ir pirkėjų apgultį prie parduodamų viščiukų pavasarį išvydęs nusprendė ir pats įsigyti nedidelį inkubatorių. Tik taip jau lemtingai nutiko, kad vietoje planuoto nedidelio, kokiam šimtui kiaušinių skirto inkubatoriaus, ėmė ir nusipirko 10 tūkst. kiaušinių talpinantį...

Pirmieji anglų veislės BIG - 6 mėsinių kalakutų kiaušiniai į  V. Baltuonio ūkį buvo pristatyti iš Anglijos veislynų. Labai padėjo ir tuometinis paukštininkystės bandymų stoties direktorius dr. Č. Meškauskas.  Iš pradžių parsisiųsdino 500 kiaušinių, iš kurių, beje, tik 200 kalakučiukų išsirito.

Ar rankos nenusviro po tokio debiuto, kurio sėkmingu net ir nepavadinsi? „Gal kartais savo idėjų ir bijoti reikia? Bet turėjome išsikėlę užduotį ir atgal jau nesinorėjo sukti. Ne taip paprasta iš pradžių ir realizuoti kalakutieną. Nebuvo lietuviai pratę prie šios mėsos", - kalba ūkininkas.

Mokėsi patys, kitus mokė

 Taigi, pasak V. Baltuonio, ne tik paukščius perinti, auginti reikėjo patiems mokytis, su užsienio veisėjais konsultuotis, bet ir mėsinius kalakutus, kalakutieną teko patiems gimtinėje populiarinti. „Įdėdavom skelbimus rajonų laikraščiuose, kad tokią ir tokią valandą turgavietėje  bus parduodami kalakučiukai. Ir - į kelią. Lietuvoje gal nė vieno rajono neliko, kuriame nebūtume apsilankę", -  pasakoja pašnekovas.

Dar ir suaugusį kalakutą „įsisodindavo" į autobusiuką. Kaip įrodymą, kokio dydžio paukštis gali užaugti. Mat daugelis patikėti negalėdavę, kad suaugusio kalakuto svoris 20-30 kilogramų siekia. Kad iš penkių paukščių per keletą mėnesių gaunama tiek pat mėsos, kiek iš bekono. Anot augintojo, ir nauda, ir kiemo puošmena.

Skleidė šią naujovę ir šalyje žemės ūkio tematika rengiamose parodose - rodė savo augintinius parodų lankytojams, pasakojo apie jų auginimo ypatybes, mėsos naudą.

Daugėjo fermų ir žemės

Daugėjo pirkėjų, nebepakako ir vieno sovietmečio laikų fermos pastato, kurį V. Baltuonis buvo įsigijęs. Mat kolūkiams griūvant techniką atsirado ir be jo kam „priglausti". O jam liko fermos pastatas. Pasiūlė nusigriovimui, kaip tuomet buvo įprasta. Tik nenuėjo tuo pačiu keliu užsispyręs žemaitis kaip daugelis - jame savo paukščius apgyvendino.

Bronziniai kalakučiukai iš Prancūzijos ("Mano ūkio" archyvas)

Vėliau dar keturias buvusias karvides įsigijo, kalakutų auginimui pritaikė. Jose - moderni šiuolaikiška technika bei įranga. Darbuotojų gretos taip pat sparčiai plėtėsi. Dabar „Baltuonių kalakutų ūkyje" įkurta apie 50 etatų.

Ūkininkavimo pradžioje įsigytų 5 ha sklypo ir tiek pat iš tėvelio paveldėtos žemės greitai ėmė nebepakakti. Mat pašarų savo augintiniams ūkininkas stengiasi tiek užsiauginti, kad pirkti iš kitų ūkininkų nereikėtų arba, jei jau prisieina, kuo mažiau tektų. Dabar dirba apie 200 ha žemės, iš kurios didžioji dalis yra nuomojama.

Kalakutus reikia ir palepinti

V. Baltuonis džiaugiasi, kad kalakutieną lietuviai pamėgo - ir mėsą nesunkiai pavyksta realizuoti, ir pavasarį jauniklius noriai perka auginimui.

Neslepia gražią patirtį turintis kalakutų augintojas, kad mėsiniai kalakutai - vieni lepiausių naminių paukščių. „Bet kalakutus sumaniusiems auginti žmonėms tai lyg ir neturėtų būti didelė naujiena. Juk ir tie įprastieji, nuo senesnių laikų Lietuvos kaime auginti, ir tie palyginti lepūs buvo", - sako pašnekovas.

O tas jų lepumas pasireiškia tuo, kad jauniklius nuo skersvėjų saugoti reikia. Be to, tai ne žąsys ar antys, kurioms patiktų po balas braidyti - geriau, kai kalakutų kojos sausos lieka. V. Baltuonis sako, jog, niekuomet ankstyvą pavasarį savo augintinių į kiemą ir neišleisdavo, tad mūsų klimato sąlygomis draudimai dėl paukščių gripo jiems ir neaktualūs.

Angliški baltieji mėsiniai kalakutai

Anot pašnekovo, ypač svarbi sąlyga, kurią privalu pildyti auginant kalakutus - švari ir išdezinfekuota patalpa. Mat nuo ligų krintančiais paukščiais, kitomis nesėkmėmis dažniausiai skundžiasi tie, kurie po pernykščio paukščių pulko likusio kraiko neiškuopia, fermos dezinfekcija nesirūpina. Subalansuoti pašarai, kuriuose neturi trūkti baltymų, - taip pat labai svarbu.

Stabdis ūkininkams, skriauda vartotojams

Ūkininkas teigia, kad visa ūkio modernizacija būtent ir vyko, kol dar valdžia pridėtinės vertės mokesčio nebuvo padidinusi. Pasikeitimai įstatyminėje bazėje - pagrindinė priežastis, dėl kurios sumanymų apie ūkio plėtrą teko atsisakyti.

Teigia dabar tik pasvajoti apie tai galintys. Kai valstybės politika buvo palankesnė, kai pridėtinės vertės mokestis buvo 5 procentai, dar labiau plėstis planavo, vaikus į verslą įtraukti. „Bet labai greitai buvome nusodinti. Esamomis sąlygomis tikrai neišeina - praktiškai dirbame tam, kad darbą su žmona turėtume. Mūsų valdžia kažkodėl daugiau lenkus remia. Lietuviai važiuoja pas kaimynus pigiau apsipirkti ir pinigai iš Lietuvos iškeliauja", - svarsto V. Baltuonis.

Anot jo, valdžios vyrų argumentai, kad, ir sumažinus pridėtinės vertės mokestį maisto prekėms, produkcijos augintojai, gamintojai ir prekybininkai vis tiek kainų nesumažintų, pelną didesnį norėdami gauti, - iš piršto laužti.

„Žiauru klausytis, kai valdžios atstovai, ekonomistai taip šneka. Juk yra dar ir didelė konkurencija, taigi kiekvienas, kiek tik įmanoma, kainą stengiasi mažinti", - savo nuomonę išsako V. Baltuonis.

MŪ inf.