Širvintų r. Žvelgdama beveik dešimtmetį atgal ūkininkė Kasia Jankun sako, kad sprendimas modernizuoti pieno perdirbimą pasiteisino. Tačiau pastarieji metai buvo išties nelengvi, tad ji vis dažniau svarstė, ką daryti toliau. Atsakymą siūlo sūnaus šeima, pasiryžusi ūkio neapleisti.

Kasios ir Zbignevo Jankunų ūkio vizitinė kortelė – pieno perdirbimas. Neatsitiktinai šis ūkis pasirinktas Europos Sąjungos žemės ūkio komisaro Janusz’o Wojciechowski’o (Janušo Voicechovskio) vizitui Lietuvoje.

Tai pats tikriausias šeimos ūkis, kuriame dirba ir sūnus Gžegožas su šeima. Dešinioji K. Jankun ranka – marti Inesa, kuri tiki pieno ūkio perspektyva.

Vis dėlto Kasia ir Zbignevas jaučia didelę įtampą – pieno sektoriaus padėtis verčia rimtai svarstyti, ar verta laikyti karves. Bet kol kas K. Jankun pieno produktai iš Žibėnų kasdien pasiekia vilniečius.

Pirkėjus traukia ne tik kokybė, bet ir kaina

Kai maždaug 2015-aisiais šeima svarstė, ar atsisakyti karvių, priimtas rizikingas ir priešingas sprendimas – modernizuoti pieno perdirbimą. Nauja sūrinė, statyta savo ir banko skolintomis lėšomis, atidaryta 2018 metais.

„Iš esmės sprendimas teisingas, bet įvairių problemų buvo ir yra. Jau norėčiau trauktis“, – konstatuoja K. Jankun. Tačiau tokias mintis stabdo baimė viską užkrauti ant vaikų pečių, nes iki 2030-ųjų ūkis turi įsipareigojimų – be ES paramos išgyventi ir modernizuoti perdirbimą būtų nepavykę.

Ilgus metus pati ir sūrius gaminusi, ir jais prekiavusi, dabar K. Jankun daugiau dirba vadybinį darbą. Produktus gamina trys patikimos moterys, prekybą perėmė Inesa.

Kai įsirengė naują perdirbimo cechą, darbas tapo našesnis, efektyvesnis. Atsirado daugiau galimybių sandėliuoti produkciją, tad asortimentą papildė džiovinti ir brandinti sūriai.

Žiemą kasdien ūkyje perdirbama 500 kg pieno – beveik perpus mažiau nei vasarą, kai karvės ganosi. Produkcija – įvairių rūšių sūriai, pienas, grietinė, grietinėlė, varškė, kastinys, sviestas, vasarą – ir lydytas sūris, kuris labai paklausus.

Pagrindiniai K. Jankun ūkio pieno produktų pirkėjai – vyresni žmonės, pensininkai (juk prekyba turgeliuose vyksta dieną), kurių perkamumas ribotas, bet koks pabrangimas jiems skausmingas. Todėl produktų kaina, nepaisant didžiulės infliacijos, kilo tik minimaliai, centais.

Praėjusią vasarą, kai pieno kaina buvo labai pakilusi, daugiau uždirbo už žaliavinį pieną nei už produktus, kurių savikainą didino iki neregėtų aukštumų brangusios pakuotės.

„Negalėjome nustoti gaminti produktų – prarastume pirkėjus. Gal 2008-aisiais visus metus pieninei tiekėme pieną ir neblogai uždirbome. Bet kainoms kritus, vėl grįžome į pieno produktų rinką, prireikė kelių metų klientams susigrąžinti“, – verslo niuansais dalijasi K. Jankun.

Sūnaus šeima mato ūkio perspektyvą

„Jeigu ne vaikai, pieno ūkio jau būčiau atsisakiusi. Kartais atrodo, kad esame savo verslo vergai. Bet geresnėmis akimirkomis džiaugiuosi, kad mūsų veiklą pasiruošusi perimti ketvirtoji karta“, – kalba K. Jankun.

Jiedu su Zbignevu didžiuojasi, kad pradėjus veiklą ant plyno lauko su trimis karvėmis pavyko ne tik pakloti tvirtus ūkio pamatus, bet ir visą ūkį pastatyti ant kojų.

„Tai jau nebloga starto pozicija ir mūsų vaikams“, – sako Kasia. Bet ir vėl ji nerimauja, ar nebus jiems vargas dirbti pieno ūkyje, ypač kai tokia nestabili sektoriaus padėtis. Tačiau Inesa šypsodamasi ją nuramina: „Viskas bus gerai, dirbsime.“

Inesa mato ūkio perspektyvą, tiki, kad gali iš pieno gyventi ir uždirbti. „Svarbiausia, kad man patinka, tai ką darome, ir mano vyrui ūkininkavimas prie širdies. Dabar net minčių nekyla palikti ūkį ir ieškoti kitos veiklos, norime jį toliau puoselėti. Tai ir darysime. Savas verslas yra savas, be to, gerus produktus ir kitiems tiekiame, bet ir mūsų vaikai valgo“, – užtikrintai kalba I. Jankun.