Utenos r. Vytautas Abukauskas su dideliu entuziazmu ūkininkauja, kartu rasdamas laiko darbui vienoje iš agroverslo įmonių ir doktorantūros studijoms. Vytautas patikina, kad viską spėja, o pagrindinis jo tikslas – sukurti gimtinėje pavyzdingai gražų ūkį, tarsi oazę.

Utenos rajone, Kaniūkų kaime, užaugęs V. Abukauskas dabar čia ūkininkauja jau šeštus metus. Perėmęs nedidelius tėvų ir močiutės ūkius, pradėjo nuo 20 ha, o šiandien jau šeimininkauja 80 ha plote. Kasmet Vytautas didina nuosavos žemės plotą, bet didesnioji jo dirbamos žemės dalis vis dar yra nuomojama. 

Ūkis mišrus: Vytautas augina javus, daržoves ir mėsinius galvijus. Tačiau gali būti, kad gyvulininkystės netrukus atsisakys. „Ir vienaip skaičiuoju, ir kitaip – neapsimoka auginti galvijų. Visus plotus skirdamas grūdams, gaučiau daugiau pajamų. Šiemet, ko gero, bus paskutiniai metai, kai laikau mėsinius galvijus“, – svarsto jaunas ūkininkas. 

Prieš penkerius metus V. Abukauskas pasinaudojo investicine parama smulkiesiems ūkiams. Gavo 15 tūkst. eurų, o šie metai – paskutiniai, kai dar tęsiasi įsipareigojimai. Gali būti taip, kad nelikus įsipareigojimų, neliks ir galvijų.

„Kadangi dirbu ir gyvenu Kaune, sunku sužiūrėti Utenos rajone besiganančią bandą, nes gyvuliams reikia skirti daug laiko. Gyvi padarai bet kada gali imti ir pabėgti, o kai taip nutinka, turiu viską metęs lėkti į ūkį tvarkos daryti“, – prisipažįsta Vytautas. 

„Noriu susikurti sau gražią oazę. Mano vizija – kad ūkis būtų labai tvarkingas, kad būtų miela į jį atvažiuoti. Iškasiau tvenkinių, auginsiu žuvų, pasisodinsiu sodą. Planų turiu mažiausiai 30 metų į priekį!“ – sako ūkininkas Vytautas Abukauskas

Nusivylė pajamomis iš gyvulininkystės

Iš močiutės jis paveldėjo pienines karves, bet paskui įsigijo grynaveislių simentalų ir mišrindamas sukūrė mėsinių galvijų bandą. Dabar iš viso laiko 25 raguočius. Nors gyvulininkystės ūkiams teikiami prioritetai, ūkininkas sako, kad tikrovėje tenka nusivilti.

„Galvojau, kaip gerai, bus rėmimas. Bet kai bandau iš gyvulių išgyventi, matau, kad dirbu tam, kad dirbčiau. Gyvulių supirkimo kainos jau kuris laikas buvo menkos, o šiemet dar labiau nukrito“, – su apmaudu kalba V. Abukauskas. 

Užpalių seniūnija, kur plyti ūkininko laukai, priskirta vietovėms, kuriose esama didesnio intensyvumo gamtinių kliūčių. Dirbama žemė sudaro apie 40 ha, o likusi dalis – pievos ir ganyklos. 

Galvijų auginimu ūkininkas nusivylė ir planuoja juos parduoti pasibaigus įsipareigojimų laikotarpiui

Nemažą dalį laukų teko atkovoti iš gamtos, nes jie daug metų stovėjo nedirbami ir buvo virtę tikrais šabakštynais. Reikia gerokai paplušėti, kol tokie plotai virsta ariama žeme. Ūkininkas tvarko ne tik laukus, bet ir kelius, nes žino, kad niekas tų darbų nepadarys.

Tobulina kanapių auginimo technologijas

Vytautas dirba agronomu įmonėje, kuri pagal sutartis su ūkininkais augina ekologiškas kanapes ir perdirba jų sėklas. „Šis darbas man – labai gera patirtis. Visai nieko nežinojau apie kanapes, man tai buvo naujas augalas, o šiemet su kolega prižiūrime 4 000 ha kanapių plotą keturiose šalyse: Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Lenkijoje“, – pasakoja Vytautas.

Šiemet jis savo ūkyje atlieka kanapių bandymus su 7 skirtingomis ekologiškomis trąšomis ir galvijų kraikiniu mėšlu. „Žiūrėsim, koks bus gautas derliaus priedas, palyginti su kontrole. Dažnas žemdirbys galvoja, kad ekologiškai ūkininkaujant nereikia jokių technologijų, bet taip manyti – klaida“, – sako V. Abukauskas. 

Vytautas yra Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos narys, čia su kolegomis irgi daug kalbasi apie pluoštines kanapes: jaunimas labai nori jas išbandyti auginti, tačiau stabdo rėmimo trūkumas. „Lenkijos, Latvijos, Estijos žemdirbiai už ekologiškai auginamas kanapes gauna papildomų išmokų, o mūsų šalies ekologinių ūkių šeimininkai vengia auginti kanapes, nes už tuos plotus jie praranda ekologines išmokas“, – svarsto Vytautas.

Sodininkystė traukė nuo mažens 

Nuo vaikystės Vytauto pomėgis buvo sodininkystė, jis nuolat krapštydavosi močiutės ir tėvų sode, genėdavo vaismedžius ir vaiskrūmius. Matyt tai ir lėmė, kad magistratūroje studentas tyrinėjo sodų kenkėjus, o doktorantūroje nusprendė gilintis į kitą sodininkystės sritį – poskiepius. Dabar jis LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės institute tyrinėja naujos kartos obelų poskiepius, jo darbo vadovas – patyręs mokslininkas dr. Darius Kviklys.

„Neslėpsiu, bus tikrai malonu prie savo pavardės parašyti „dr.“, bet ne tik dėl to esu doktorantūroje. Mėgstu gilintis į nežinomas sritis, atrasti kažką naujo“, – patikina Vytautas. Kol kas jis sodininkauja mėgėjiškai, o ateityje planuoja įveisti šiuolaikinį verslinį sodą. 

Visą straipsnį skaitykite „Mano ūkio“ rugpjūčio mėnesio numeryje.

MŪ inf.