Skuodas. Maždaug prieš 6 metus įsigijęs keliolika avių žolei nuganyti, dabar Aurimas Jazbutis turi 150 ėriavedžių ir apie 200 prieauglio. Avininkystę jis kol kas vadina hobiu.

Klaipėdietis A. Jazbutis – verslininkas, susijęs su laivų statyba. Įsigijus žemės su sena ferma, kilo mintis paleisti ten pasiganyti keletą avių, kad pačiam nereikėtų žolės pjauti. Kai avys pradėjo daugintis, Aurimui tai tapo alternatyvia veikla, galbūt – ateities investicija. Kadangi pradėjo nuo nulio, reikėjo pirkti pastatus ir žemę, techniką, tai investicijos buvo išties nemažos.

Kol kas reikšmingos investicijų grąžos nėra, tačiau nebūtų verslininkas, jeigu nesitikėtų, kad investuoti pinigai sugrįš. Tik kada tai bus, priklausys nuo daugelio aplinkybių. Aurimas jaučia, kad kiekvienais metais žengia žingsnį į priekį, banda didėja. O pirmyn labiausiai stumia azartas užauginti aukščiausios kokybės ėriukus. A.Jazbučio avininkystės pradžiamokslis gali būti geras pavyzdys, kaip reikia dirbti, kad jaunas ūkis įgautų pagreitį.

Aurimą Jazbutį pirmyn stumia noras užauginti aukščiausios kokybės ėriukus

Suprato genetikos svarbą

Kadangi iš pradžių avis pirko tik tam, kad jos „nušienautų“ žolę, nei veislė, nei genetika Aurimui nerūpėjo – iš aplinkinių ūkių pirko bet kokias, juk koks skirtumas, kokia avis nuės žolę. Kita vertus, daugelis patyrusių gyvulių augintojų pradedantiesiems kaip tik ir pataria pradėti mokytis auginant mišrūnus – nesėkmės neišvengiamos, tad bent nuostoliai bus mažesni. O kai jau įgysi patirties ir žinių, imkis grynaveislių. Aurimui taip ir išėjo. Dabar jis jau svarsto, kaip pagerinti mišrūnių mėsines savybes, pradeda gryninti bandą. Todėl įsigijo 4 Tekselių veislės avinus ir 3 avytes iš Žemaitijoje ūkininkaujančios Raimondos van Beers ir bandys auginti grynaveisles avis. Jau atvesti du pirmieji grynakraujai avinukai, per kelias kartas tikisi išgryninti ir mišrūnes.

Ūkyje jau yra grynaveislių Tekselių veislės avių

Realiai vertindamas padėtį, jis kol kas neplanuoja imtis veislinės avininkystės – tam reikia daug didesnės patirties ir, jo įsitikinimu, net veterinarinio išsilavinimo. Auginant avis mėsai, reikia tik tinkamai parinkti mėsines veisles ir jas mišrinti. Dabar jaunas ūkininkas mato, kad vienodai šeriami ėriukai auga skirtingai – vieni geriau, kiti blogiau. „Tai – genetika. Todėl jau žymėsiu, kurių tėvų ėriukai geresni, kurių – blogesni. Atranka, selekcinis darbas man tapo labai įdomus, nes matau to darbo rezultatą“, – pasidžiaugia A. Jazbutis.

Iš pradžių žinių ir literatūros apie avių auginimą Aurimas ieškojo savarankiškai, bet pajuto, kad, norint gilintis į avininkystės subtilybes, kaupti žemės ūkiui reikalingas žinias, to nepakanka. Tad pradėjo konsultuotis su profesionalais – žinomu veterinarijos gydytoju Petru Tamašausku, LSMU Veterinarijos akademijos Stambiųjų gyvūnų klinikos gydytoja Jurgita Autukaite, o buhalterinę apskaitą ir paramos projektų rašymą patikėjo Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybai. A. Jazbutis pasinaudojo parama smulkiajam ūkiui, kuri padengė dalį naudoto traktoriaus įsigijimo išlaidų.

Avys natūraliose ganyklose išvalo visus krūmus ir šabakštynus

„Gyveni ir mokaisi. Daug ką sužinojau ir išmokau ne tik iš literatūros, bet ir per savo patirtį. Svarbiausia kol kas išmokta pamoka – avis reikia dehelmintizuoti“, – sako jaunas ūkininkas, dėl parazitų vienais metais praradęs nemažai ėriukų. Po to įvykio dukart per metus laboratorijoje tiria gyvulių išmatas, kad sužinotų, ar yra parazitų, kiek jų, ar reikia gydyti.

Avininkystėje apšilęs kojas, Aurimas nutarė imtis subtilesnių avių auginimo reikalų. Artimiausias jo tikslas – įsivesti ėriavimosi ciklą, kad visos bandos avys ėriuotųsi tuo pačiu metu kas 8 mėnesius. „Tuomet viskas vyktų tokia tvarka: avis nukirminame, kerpame kiekvieno ciklo pradžioje, kergiame, tuomet 5 ėringumo mėnesiai, du – ėriukų žindymo, mėnesis poilsio ir pradedame ciklą iš naujo. Tai būtų vienas iš nedaugelio galimų variantų padidinti ūkio rentabilumą, nes per dvejus metus galima būtų gauti 3, o ne 2 vadas. Taigi, sutvarkysiu ganyklas, šėrimą, normuotą grūdų padavimą, kurį ganykloje atlikti sunkiau negu tvarte, ir imsiuosi ėriavimosi ciklo“, – sako A. Jazbutis.

Šiemet ėriavimosi sezonas prasidėjo kovą, visos avys apsiėriavo beveik per du mėnesius. Aurimo tikslas – kad visos avys ėriukus atsivestų trijų savaičių laikotarpiu. Tuomet būtų lengviau grupuoti bandą, be to, darbas fermoje, kurio per ėriavimąsi labai padaugėja, truktų gerokai trumpiau, nors ir būtų labai intensyvus.

Avių realizavimo problemos

Ėriukus A. Jazbutis per tarpininką parduoda užsienio rinkai. Jo tikslas – ėriuką užauginti iki 40 kg per 4 mėn., tačiau iki šiol tai ne visada pavyksta. Pažinęs rinką, Aurimas greitai sužinojo, koks ėriukas turi būti ir kaip atrodyti, o kartu atėjo ir suvokimas apie genetikos reikšmę ir svarbą. Taip ūkyje buvo pasveikinti pirmieji vokiškos ir belgiškos linijos grynakraujai tekseliai. Pasak Aurimo, belgiškos linijos tekselių avinai geriau perduoda mėsines savybes palikuonims, tačiau yra lepesni, juos reikia atidžiau prižiūrėti. Įsigijęs tekselių sužinojo, kas yra ėriavimosi problemos – šios veislės avys ėriuojasi sunkiau negu mišrūnės.

Didžiausia avininkystės problema šiuo metu – mažos avių supirkimo kainos, nepaisant to, kad aviena prekyboje kainuoja brangiai, o auginimo savikaina didelė. Dar prieš dvejus metus mokėdavo iki 1,9 Eur už kg gyvojo svorio, dabar – tik 1,40. Kaina, pastebi Aurimas, ta pati parduodant tiek eksportui, tiek vietinei rinkai. „Supirkėjų nėra daug – yra keli žaidėjai rinkoje, kurie, manau, jeigu ir nesidalija informacija, tai tikrai žino, kas ir kiek moka. Vietinė avienos rinka labai maža, o konkuruoti tarptautiniu lygiu – su Naująja Zelandija, Australija – nesame pajėgūs. Nei kiekiais, nei auginimo savikaina. Turime didinti auginamų avių kiekį, gerinti mėsos kokybę, jeigu norime normaliai uždirbti“, – sako Aurimas. Ir priduria, kad tuo tikslu ir reikia turėti geros genetikos bandą bei kokybišką šėrimo sistemą, kuri padėtų greičiau užauginti ėriuką iki prekinio svorio.

Aurimas patikslina, kad apie avių realizaciją, objektyviausiai galės kalbėti tada, kai užaugins idealų prieauglį. „Praėjusieji metai visiems buvo sunkūs – ne tik dėl sausros ir pašarų trūkumo. Teigta, kad Europa buvo perpildyta avienos, niekas jos nepirko, kai kas teigė, kad tam įtakos turėjo „Brexitas“. Nežinau, kiek teisybės, bet jau antri metai kainos labai žemos ir niekas nesikeičia“, – tokia padėtis augintojui kelia didžiausią rūpestį.

Avininkystė įtraukė

Turimos 70 ha žemės, pasak Aurimo, pašarams ir ganykloms užtenka, šiemet dalį grūdų, kurie liks nuo pašarų, net tikisi parduoti. Pašarų racioną sudaro pats, remdamasis specialiąja literatūra. „Nesu labai įgudęs, bet man tai įdomu, gilinuosi. Be to, avių racionas paprastesnis už melžiamų karvių. Pagrindiniai komponentai – šienas, šienainis ir grūdai, ėriukams – specialūs kombinuotieji pašarai“, – dėsto augintojas.

Bandoje kol kas dominuoja mišrių veislių avys

Kad avių racione būtini grūdai ir atitinkamas jų kiekis, Aurimas taip pat įsitikino praktiškai – kai vienais metais jų trūko, ėriavedžių pieningumas iškart sumažėjo, teko pirkti karvės pieną ėriukams girdyti. O kiek dar laiko tam reikėjo skirti! Tai irgi viena iš gerai išmoktų ūkininkavimo pamokų.

Šiųmetė ganykla – maždaug 2 ha dydžio, joje natūraliai auganti žolė kiek nualinta sausros, bet žalumos dar daug. Augintojas džiaugiasi, kad avys ganyklose išvalo visus krūmus ir šabakštynus. Natūralios ganyklos plotus jis keičia kas savaitę. Greitai avys bus paleistos ganytis baigiamoje atnaujinti ganykloje su sėtine žole. Ūkininkas ramus, kad šiose Žemaitijos apylinkėse vilkų kol kas nepastebėta – gal dėl to, kad vietovė gana tankiai apgyvendinta, šalia Skuodas.

Informacijos apie avių kirpimą jis taip pat ieškojo literatūroje. Teorijų, suprato, yra daug – vieni kerpa prieš žiemą, kiti – prieš vasarą. Jis apsisprendė kirpti prieš žiemą – nukirptos avys tvarte mažiau vietos užima. „Tik pirmąsias dienas reikia labai žiūrėti, kad nebūtų jokio skersvėjo, o po to jau vilnelė pradeda ataugti“, – sako A. Jazbutis.

Kai įsigijo pirmąsias 15 avių, Aurimas nė neįsivaizdavo, kad su avimis bus tiek reikalų. Žinoma, jeigu jų paskirtis ir būtų likusi tik žolei nuganyti, viskas būtų paprasta, nereikėtų sukti galvos dėl mėsos kokybės. Bet Aurimą žemės ūkis įtraukė – patinka stebėti avis, matyti augančius ėriukus, sėsti už traktoriaus vairo. Atsirado ir kokybės poreikis.

Iš pradžių avių misija buvo tik nuganyti žolę šalia fermos

Tam, kad ūkis galėtų padoriai gyventi iš avininkystės, Aurimo skaičiavimu, reikėtų bent 600 ėriavedžių. Tuomet ūkis būtų rentabilesnis, ir darbui netoks imlus, nes būtų galima įsigyti įvairios būtinos įrangos rūšiavimui, svėrimui, priežiūrai. „Girdėjau, kad, turint 200 ėriavedžių ir patiems dirbant, šeima jau gali išgyventi, bet tam reikia gerų ūkio veiklos rezultatų, t. y. turi užauginti kokybiškus gyvulius. Bet kokiu atveju avininkystė gali būti papildomas pajamų šaltinis bet kuriai šeimai, turinčiai nors šiek tiek žemės“, – teigia A. Jazbutis.

Kol kas avininkystę jis vadina labiau pomėgiu, alternatyvia veikla šalia pagrindinio verslo, o kaip bus toliau – parodys laikas. Sukaupęs patirties versle, Aurimas turi vilčių ir avių ūkį padaryti rentabilų. „Esu ieškojimų kelyje. Manau, kad žinau, ką darau. Ir azarto dar turiu, vilties taip pat, nepaisant to, kad, avininkystė yra turbūt žemiausiame pelningumo piramidės lygyje po augalininkystės, pienininkystės ir mėsinės gyvulininkystės“, – išsako nuomonę A. Jazbutis.

Visą publikaciją skaitykite rugpjūčio mėnesio žurnale „Mano ūkis“

MŪ inf.