Kelmės r. Ūkininkas Pranas Bagdonavičius plėtoja 120 ha augalininkystės ūkį, o sunkiais metais nuo nuostolių gelbstisi gretutiniais verslais: žiemomis vyras įsidarbina tolimųjų reisų vairuotoju Europoje, o vasarą perveža birius krovinius nuosavu savivarčiu sunkvežimiu Šiauliuose.

„Jei ne tie pagalbiniai užsiėmimai, tai nežinau, kaip reikėtų vien iš žemės ūkio pragyventi“, – atvirai sako Pranas. Nors šeima gyvena Šiauliuose, ūkininkas vasaras leidžia gimtinėje, Labūnavėlės kaime, kur plėtoja augalininkystės ūkį. Nuo ūkio iki namų Šiauliuose – lygiai 60 kilometrų, tad kasdien namo tikrai neprivažinėsi.

Prieš 12 metų Pranas pradėjo ūkininkauti nuo 25 ha dirbamos žemės, perėmęs ūkį iš tėvų. Daug plotų buvo apleistų, nes tėvas neturėjo jėgų ir technikos jiems įdirbti. Žemės čia sunkios ir tikrai ne pačios derlingiausios. Negana, kad vietovės kalvotos, bet ir molingos – toks tikras žemaitiškas molis, išbandymas ir traktoriams, ir padargams.

„Žinoma, gaunu kompensacijas kaip ūkininkaujantis nepalankiose vietovėse, bet jau geriau žemės būtų našios ir galėčiau kulti normalius derlius“, – patikina ūkininkas.

Šiaip molis yra visai gerai, daugelis augalų jame neblogai auga, bet vargas jį įdirbti... Jei dar rudenį pavyksta gerai suarti, žemė per žiemą peršąla, tada pavasarį lengviau įdirbti. Bet jei tenka sėti rudenį, tada prasideda tikrieji sunkumai – reikia gerai pasukti galvą, kaip molio grumstus sudaužyti. O jei dar pasitaiko šlapias ruduo, tai visiška prapultis. Neariminės žemdirbystės Pranas nepraktikuoja, nes sako, kad tokiu atveju galutinai užsitvenktų laukus.

Pranas prisimena, kad ne tik 2017 m. rudenį jo laukai plaukė, bet ir prieš tai, 2016-aisiais, buvo šlapias ruduo. „Tuomet apie 200 tonų kviečių išvežiau šlapių, vos pašariniams tiko. Nes tiek prilijo, kad kombainas į kalną neįvažiuodavo. Nusileidus pakalnėn, reikėdavo aplinkui apvažiuoti ir vėl nuo kalno leistis“, – iki šiol su siaubu atsimena Pranas.

Ūkio dirvos molingos. Todėl jas reikia arti

Mažas pelningumas stabdo ūkio plėtrą

Šiemet jis buvo deklaravęs 117 ha pasėlių. Dar yra nemažai krūmynų, kuriuos reikėtų tvarkyti, bet tam kol kas nelieka laiko. Daug apleistos žemės Pranas nuomoja iš valstybės. Norėtų ją nusipirkti, susitvarkyti, bet, deja, valstybinės žemės pirkimai sustabdyti. O daugiau aplinkui laisvos žemės nėra – viskas užimta.

Nuosavos žemės yra 70 ha, kita – nuomojama. Žemę nuomoja tik iš 2 savininkų, su kuriais puikiai sutaria. Laukai išsidėstę kompaktiškai – tolimiausias laukas už 3 kilometrų.

Paskutinį kartą Pranas žemės pirko prieš pat euro įvedimą, tada mokėjo po 7 000 Lt/ha. „Nelabai ir dabar pakilusios kainos – nenašios, pelkėtos, krūmais apaugusios mūsų Užvenčio seniūnijos žemės, sunku privažiuoti iki laukų. Dar gerai, kad bent seniūnas padeda kelius tvarkyti, nes kartais atrodo, kad niekam jie nerūpi“, – tarsteli ūkininkas.

Ūkio plėtra pastaruosius trejus metus sustojo. Prastos oro sąlygos lėmė menką derlių, todėl ir pelnas nedžiugina. Ūkį išlaikyti tenka iš kitų darbų. „Dar ačiū gamtai ir Dievui, kad šiemet nepašykštėjo gerų orų, tikrai negaliu skųstis. Nors pavasarį sausi orai gąsdino, bet paskui vis kritiniais momentais nulydavo, gerai palaistydavo laukus – tai labai padėjo“, – sako Pranas.

Daug metų ištikimai tarnaujantį sunkvežimį ūkininkas vadina pinigų kalve, nes ne kartą su juo uždirbtais pinigais teko paremti ūkį

Ekologinis ūkininkavimas „neprilipo“

P. Bagdonavičiaus ūkyje auginami žieminiai ir vasariniai kviečiai, vasariniai rapsai, miežiai, kvietrugiai, žalinimo užskaitai šiemet buvo palikęs juodąjį pūdymą. Bet jį tinkamai prižiūrėti irgi sunku – neužtenka kelis kartus išdirbti, tenka važiuoti keliolika kartų. Savaitė praėjo – ir vėl važiuok. Todėl kitais metais žalinimo plotuose planuoja sėti žirnius.

Vienu metu ūkis buvo sertifikuojamas kaip ekologinis, bet toks ūkininkavimo būdas Pranui „nelipo“ – gaila būdavo žiūrėti į piktžolėmis apžėlusius laukus. „Aišku, gal aš kažko nesuprantu, gal patiems laukams ir geriau nuo tos augalų įvairovės, bet man rudenį norėdavosi užsimerkti“, – prisimena ūkininkas. Trejus metus taip eksperimentavo ir, pasitaikius pirmai galimybei, ekologinio ūkininkavimo atsisakė.

Beje, ekologiškai augindamas žirnius, jis prikuldavo jų daugiau negu vėliau iš chemizuotų laukų. Kodėl? Pasak Prano, kai žirniams duodi trąšų, nupurški nuo ligų ir kenkėjų, jie žaliuoja ir žaliuoja, niekaip nesubręsta, o tada pradeda lyti ir derliaus nukulti nepavyksta. Augindamas ekologiškai, kasmet rugpjūčio 4–5 dienomis žirnius jau kuldavo, ir jie būdavo visiškai sunokę.

Šiemet vidutinis žieminių kviečių derlius buvo 4 t/ha, vasarinių kviečių irgi toks pats. Neblogai užderėjo kvietrugiai – jų kulta po 5,5 t/ha, o štai miežiai buvo prastoki.

Planuose – džiovyklos pirkimas

Kadangi ūkininkas kol kas neturi nei džiovyklos, nei grūdų saugyklos, tai didžiąją dalį derliaus parduoda iš karto po nukūlimo. Grūdams laikinai laikyti pritaikė seną silosinę, kuriai uždengė stogą – ten telpa iki 200 tonų.

Jo planuose – džiovyklos pirkimas. Kažkada jis buvo suskaičiavęs: vienai supirkimo įmonei išvežė 300 tonų kviečių ir už jų džiovinimą sumokėjo 14 tūkst. eurų. „Negana, kad už džiovinimą sumoki, bet dar ir tonažą nuskaičiuoja. Jei grūdus išvežu 19–20 proc. drėgnumo, tai per sezoną už jų džiovinimą sumoku apie 20 tūkst. eurų, o nusipirkti džiovyklą galima už 25–30 tūkst. eurų. Faktiškai vos ne per vieną sezoną atsipirktų“, – skaičiuoja žemdirbys ir priduria, kad pirma reikia atsigauti po sunkių metų, o tada bus galima galvoti apie naujas investicijas.

Visą straipsnį skaitykite žurnalo "Mano ūkis" spalio mėnesio numeryje.

MŪ inf.