Kelmė. Idėjų ir energijos Ričardas Petrikas turi per akis. Augalininkystės ūkis, mėsinių galvijų ferma, paukštynas, miškas, iki praėjusio rudens – ir žirgai, gana aktyvi „užklasinė“ veikla verčia jį suktis nuo ryto iki vakaro. 

Užvenčio seniūnijos ūkininkas R. Petrikas – konkurso „Metų ūkis“ nugalėtojas Kelmės rajone – išpuoselėtame ūkyje vyksta gamyba „nuo lauko iki stalo“, čia dirba ūkininko vaikai Ieva ir Ainas.

Ūkininkauti R. Petrikas pradėjo 1998 metais. Turėjo 70 ha žemės ir 80 ha miško. Iš pradžių augino kviečius, 2000-aisiais pradėjo veisti anglų grynakraujus žirgus.

Tuo metu pagrindinė veikla dar buvo statybų verslas. Prasidėjus 2008 m. ekonomikos krizei, Ričardas statybos įmonę pardavė ir į žemės ūkį investavo uždirbtus pinigus.

Tada ir pradėjo rimčiau ūkininkauti – įsigijo mėsinių šarolė veislės galvijų, 2016 m. – dedeklių vištų.

Stato nuosavą skerdyklą

Mėsinius galvijus ūkininkas augina produkcijai, tad bandoje dėl heterozės efekto laikomi ir keli mišrūnai. Skerdžia ir buliukus, ir telyčias – šių mėsa labai vertinama.

Iki pandemijos skerdė po vieną per savaitę, dabar – kas dvi savaites, nes prekybos apimtys sumažėjo. Kol kas skerdyklos paslaugas R. Petrikas perka, bet jau stato nedidelę nuosavą skerdyklą.

Ūkyje įrengtame ceche mėsą išpjausto pats kartu su sūnumi – padeda medžioklėje įgyti įgūdžiai. Turi ir mėsos brandinimo kamerą.

Galvijų raciono pagrindą sudaro žolės silosas, šienas, šiaudai, koncentruotieji pašarai – juos gamina iš ūkyje užaugintų grūdų. Silosą deda į tranšėjas – tai pigiausias ir dėl darbo našumo efektyviausias būdas.

Paukštynas ne toks pelningas

R. Petrikas laiko apie 4 tūkst. Lohmann Brown veislės vištų dedeklių. Paukštynu daugiausia rūpinasi dukra Ieva.

Ten sumontuoti technologiniai įrenginiai, pritaikyti vištas laikyti laisvas. Automatiškai reguliuojamas mikroklimatas, lesinimas ir girdymas, užtikrinama sunaudotų išteklių apskaita.

Paukštidėje vištos juda laisvai, kapsto kraiką, naktį tupi ant laktų. Ričardas tai vadina alternatyviu auginimo būdu.

„Toks auginimo principas paremtas labiau etiniais ir moraliniais principais. Mūsų gauta produkcija dabar vadinama laimingų vištų kiaušiniais“, – apibendrina augintojas.

Didelės investicijos į paukštyną dar neatsipirko, šis verslas nėra labai pelningas. Ypač dabar, kai daugiau kaip dvigubai padidėjo elektros sąskaita.

Be sojų, sako ūkininkas, niekaip neišsiversi – jeigu trūks baltymų, vištos nedės kiaušinių. Sojos pabrango beveik dukart – pirkdavo po 320–340 Eur/t, dabar – 550 Eur/t.

„Ministras turėtų dėl mūsų marškinius susiplėšyti“

Pievas R. Petrikas atsėja maždaug kas 4 metus, įsėja liucernų, baltymingų augalų. „Gyveni ir mokaisi. Iš naujai įsigytų pievų, būdavo, susuku 5 ritinius šieno iš hektaro.

Kai gerai jas įdirbau, nuolat patręšiu, atsėju, vietoj 100 ha pievų man užtenka 30 ha ir ganyti, ir šienauti. Per dvi šienapjūtes iš hektaro gaunu apie 20 t žolės“, – džiaugiasi jis.

Tačiau daugiamečių pievų ir ganyklų reikalai neaplenkė ir R. Petriko ūkio. „Gavau laišką dėl daugiamečių pievų atkūrimo. Galiu pasakyti tiek – kvailių namas! Kodėl svarbiau ne produkciją gaminti, o laikyti piktdagyną? Kas iš jo?

Nelaikantys gyvulių nušienaus, susuks ir laikys pamiškėje, o šienas pūdamas gamins CO₂. Būtų ministras tikras šeimininkas, sakytų: tik dirbkite ir užsidirbkite, tada ir Lietuvai uždirbsite. Briuselyje jis turėtų dėl mūsų marškinius susiplėšyti, reikalaudamas, kad netrukdytų dirbti.“

Išsamiai skaitykite straipsnyje „Įgimtas veiklumas padeda išlaikyti mišrų ūkį ir plėsti perdirbimą“ kovo mėn. žurnale „Mano ūkis“