Plungės r. Išgyventi galima ir iš 4 ha žemės – juk svarbiausia ne plotų kiekis, o gerai veikianti galva ant pečių. Tuo įsitikino vaistažolių ir daržovių augintoja Vaiva Jundulaitė, į savo verslą įtraukusi ir kitus smulkius Žemaitijos krašto ūkininkus.

Netoli Platelių ežero ūkininkaujanti V. Jundulaitė yra ekologinio ir biodaminio ūkio savininkė. Moteris sako, kad viskas prasidėjo nuo paprastos gyvenimiškos situacijos: atsikraustė ji su šeima gyventi į kaimą ir nežinojo, nuo ko pradėti. Vienas pirmųjų žingsnių buvo trobos įsigijimas miške prie Platelių, į kurią ji atsikraustė gyventi su šeima – keturiais mažamečiais vaikais.

„Mėgstu megzti, siūti, išmokau austi. Pasinaudojama parama, pasistačiau klėtį, ten susinešiau stakles, netrukus atsirado norinčių išmokti austi. Taip natūraliai prasidėjo edukacinės programos“, – pasakoja V. Jundulaitė.

Kai vaikai paaugo, Vaiva pradėjo galvoti, kad ūkį reikia plėsti. Dabar ji su vyru dirba 4 ha, augina uogas ir įvairias daržoves, turi kelis šiltnamius. „Tikrai galima išgyventi ir iš nedidelio ūkio – ne žemės kiekis, o galva, kuri yra ant pečių, lemia sugebėjimą išsiversti“, – įsitikinusi V. Jundulaitė.

Moteris ne tik savo šeimos ūkiu rūpinasi, bet į bendrą veiklą įtraukė ir netoliese ūkininkaujančius kolegas. „Iš pradžių dirbome vieni, o paskui pradėjau žvalgytis, kas yra aplinkui, kokie čia dar žmonės gyvena ir dirba. Pasirodo, netoli nuo mūsų gyvena bitininkas Donatas Abrutis su žmona Daiva. Pasikalbėjome ir sutarėme bendrai daryti edukacijas, nes bitės juk draugauja su augalais“, – sako V. Jundulaitė.

„Mielai priimame visus, kas nori įsigilinti į ekologiją ir biodinaminį ūkininkavimą“, – kviečia ne vieną edukacinę programą parengusi Plungės r. ūkininkė Vaiva Jundulaitė

Edukacinė programa prasideda Vaivos darže, vėliau klėtyje skanaujama vaistažolių arbatų, o tada apie pusę kilometro mišku einama pėsčiomis iki Donato bityno, ten visi ragauja medaus ir klausosi įdomių istorijų apie bičių gyvenimą. „Pasikvietėme dar vieną ūkininką nuo Plungės – Arūną Normantą, gaminantį sūrius. Vis didėja mūsų bendraminčių komanda, gimsta graži draugystė tarp kaimyninių ūkių“, – sako V. Jundulaitė.

Į veiklą įsitraukė ir jos sesė Nijolė Makiejevienė, atsikrausčiusi iš Mažeikių ir įsikūrusi visai šalia. N. Makiejevienė irgi turi ekologinį-biodinaminį ūkį, yra sertifikavusi ir perdirbimą. Susiklostė labai geri ir abipusiai naudingi ryšiai: Vaiva augina ir renka vaistažoles, o Nijolė gamina arbatas ir prieskonius. „Tikrintojų daug – per metus mažiausiai 6 tikrinimai būna, nors ūkelis mažas. Bet mes pripratome“, – šypteli V. Jundulaitė.

Ji priduria, kad ūkis daugiau orientuotas į švietėjišką veiklą ir yra visiškai atviras. „Mielai priimame visus, kas nori įsigilinti į ekologiją ir biodinaminį ūkininkavimą. Sakyčiau, kad 50–70 proc. žmonių apskritai nelabai supranta, kas tai yra ekologija, todėl pritraukti tokį pirkėją yra sudėtinga, būtina švietėjiška veikla. Kasmet rugpjūčio pirmą savaitgalį kviečiame savo valgytojus – tas šeimas, kurios nuolat perka mūsų produktus – į pomidorų degustavimo šventę“, – apie naujas tradicijas pasakoja V. Jundulaitė.

Jei esi alergiškas tikrintojams – į ekologiją neik

Žemaitijos nacionaliniame parke įsikūrusio Donato Abručio bitininkystės ūkis „Medaus klėtelė“ kasmet laiko nuo 80 iki 100 bičių šeimų ir siūlo išbandyti bičių avilio terapiją, medaus ir kitų bičių produktų degustaciją, edukacijas „Nuo avilio iki puodynės“ ir „Bitelių špuosa“.

Bitininkas D. Abrutis sako, kad prieš pradedant bet kokią veiklą, pirmiausia reikia įsivertinti save: kam esate alergiški. „Yra žmonių, kurie alergiški bitėms, ir yra žmonių, kurie alergiški kitiems žmonėms. O dar yra žmonių, kurie alergiški tikrintojams – tada jau geriau ekologijos nesirinkti“, – juokauja bitininkas ir priduria, kad jis džiaugiasi kiekvienu žmogumi, užsukančiu į kiemą.

„Avilio oro ir garsų poveikis gerokai didesnis už miško, upės ar jūros poveikį“, – patikina bitininkas Donatas Abrutis su žmona Daiva, siūlantys bičių avilio terapijas

Tiesiai per jo ir žmonos Daivos sodybą eina kelias į Barstyčius. Iš pradžių tai atrodė keista ir erzino – pravažiuojantys tik triukšmą ir dulkes sukeldavo. „Paskui pradėjome galvoti: ką daryti, kad džiaugtumėmės tais žmonėmis, kurie pravažiuoja pro mūsų sodybą, o ne piktintumėmės. Pasiekėme to, kad klientai atvažiuoja tiesiai į mūsų kiemą ir visą produkciją išperka tiesiai iš namų. Kitaip tariant, visą produkciją parduodame mažmeninėmis kainomis“, – pasigiria D. Abrutis.

Pirkėjus bitininkaujanti šeima vilioja organizuodami edukacines programas. Pernai buvo daug ekskursijų iš Latvijos, sulaukta turistų ir iš tolimesnių kraštų – Islandijos, Italijos. Daiva suskaičiavo, kad pernai su turistinėmis grupėmis juos aplankė daugiau kaip 500 žmonių, o šiemet, nors dėl pandemijos užsieniečių beveik nesulaukta, jau buvo daugiau kaip 600 lankytojų.

„Tikriausiai žmones domina geras kokybės ir kainos santykis – manau, tai vienas iš esminių dalykų. Degustacijose prie medaus siūlome agurkų, sūrio. Sūrį visada imame iš vienos kaimo moters ir žinome, kad kokybė visada bus puiki“, – pasidžiaugia bitininkas Donatas Abrutis.

Šeima išsilaiko iš sūrių gamybos

Telšių rajone Arūnas Normantas su žmona Natalija turi nedidelį ūkį taikliu pavadinimu „Be struoka“. Lėtas gyvenimo būdas buvo šeimos siekiamybė. Prie 16 metų pora pabėgo iš Klaipėdos, nes nutarė, kad pavargo gyventi mieste. Atvažiavo į kaimą turėdami planų auginti sodus, prekiauti sodinukais, tačiau nutiko taip, kad nusipirko vieną ožką, tada antrą, trečią. Sudalyvavo Heiferio programoje: ten išdalydavo gyvulius su sąlyga, kad jų palikuonis kažkam padovanosi.

„Dabar jau turime mikroūkį – mūsų EDV yra apie 1. Auginame triušius, vištas, žąsis, turime 7 ožkas ir 6 melžiamas avis. Didinti ūkio nematome prasmės, nes, ko gero, per vėlai pradėjome veiklą. Amžius daro savo, apsukos krenta. Nesame verslo pavyzdys, bet iš savo ūkio mes išsilaikome. Svarbiausia, kad gyvename tokioje aplinkoje, kokioje norime – saugioje ir švarioje. Ir prieš nieką nesame įsipareigoję – kada atsikėlei, tada ir pradedi darbo dieną“, – ūkininkavimo privalumus vardija A. Normantas.

Telšių r. ūkininkas Arūnas Normantas sako, kad prieš užsiimant bet kokia veikla pirmiausia reikia pagalvoti, ar bus kas įperka produktus

Pagrindinis pajamų šaltinis yra sūriai iš avių ir ožkų pieno. Sūriai brandinami nuo mėnesio iki 1–1,5 metų. Seniausias dabar turimas sūris yra gegužės 20 dienos, nes ilgiau jie tiesiog neužsibūna – yra išperkami.

Kodėl ožkos ir avys, o ne karvės? Kai tik Arūnas su Natalija atsikraustė į kaimą, kaimynas tarstelėjo, kad ožką gali melžti tada, kada nori. Miestiečiai tuo patikėjo. „Kai nusipirkome ožką, tai supratome, kad ne visai taip, bet dalis tiesos tame yra: retkarčiais ožkos gali nemelžti visą parą ir jos tešmuo neužsidegs“, – sako A. Normantas.

Pagrindinė sūrių realizacijos rinka – Klaipėda, mat artimesniuose miestuose – Plungėje, Telšiuose – pirkėjams labiau svarbu kaina, o natūralus produktas nėra pigus. Arūnas kooperuojasi su kitais ūkininkais, prekiauja vieni kitų produktais. Dabar išpopuliarėjo išankstiniai užsakymai: žmonės užsisako internetu tam tikrą produktų krepšelį, o Arūnas su Natalija paruoštus krepšelius veža į Klaipėdą.

„Prieš užsiimdamas bet kokia veikla, pirmiausia turi atsisėsti ir paskaičiuoti, ar bus kas įperka tavo produktus. Esu tik pavyzdys, kaip galima išgyventi kaime, bet jei tikslas yra uždirbti didelį pelną, tai mes ne pavyzdys“, – šypteli sūrių gamintojas Arūnas Normantas.

MŪ inf.