Kalvarija. Ūkininkė Rūta Grigaliūnienė dvidešimt metų gyvena tarp Vilniaus ir Kalvarijos, kur Juodųjų Šaltinių kaime turi ūkį, įkurtą senelių žemėje. „Tokia mano karma, gal kryželis, o gal laimė – tęsti šeimos tradicijas“, – sako moteris, valdanti 800 ha ūkį. 

Rūta yra antros kartos agronomė, pasekusi tėčio Sigito Anelausko pėdomis. „Esu labiau agronomė negu ūkininkė. Mokiausi sovietmečiu ir mus rengė būti stambių ūkių agronomais. Visada įsivaizdavau, kad dirbsiu kolūkyje, o jei kas blogo nutiks, viskuo pasirūpins pirmininkas“, – prisimena Rūta ir prisipažįsta, kad jei ūkininkaujant nereikėtų tvarkyti visų su gamyba nesusijusių dalykų, jai būtų lengviau. 

„Kartais baltai pavydžiu samdomiems įmonių agronomams ir taip norėčiau būti viena iš jų: gilintis į profesijos subtilybes, dalyvauti mokymuose, vaikščioti po laukus ir prižiūrėti pasėlius. Jei gyvenimą leistų kartoti, labai norėčiau paagronomauti, ypač kur tolimame krašte – pavyzdžiui, Kazachstano plėšiniuose ar Kanados laukų platybėse. Gamyboje agronome taip ir neteko dirbti, tik praktiką atlikau“, – sako ūkininkė. 

Jau daug metų jos ūkio dydis stabilus – išlaikomos 800 ha valdos. Vyras Džiugas irgi darbuojasi netoliese, jis yra Vazniškių žemės ūkio bendrovės bendraturtis.

Iš užsieniečių mokėsi didžiuotis savo pasiekimais

Rūta buvo viena pirmųjų, gavusių jau lietuvišką biomedicinos mokslų daktaro laipsnį. Ji sako mokslinio laipsnio nesureikšmino ir juo nesipuikavo, nors savivertę, be abejo, tai kilstelėjo.

„Mama auklėjo visur ir visada būti kuklia. Tačiau, kai pretendavau dirbti vokiškoje kompanijoje, laipsnis turėjo lemiamos reikšmės vadovui pasirinkti būtent mane. Jis mokė mane visur pabrėžti, kad esu mokslų daktarė, sakydamas: mes tave nusipirkome su moksliniu laipsniu“, – prisimena R. Grigaliūnienė, šešerius metus sėkmingai dirbusi vokiečių kompanijoje, dabar žinomoje kaip „Bayer CropScience“. 

Žurnalą „Mano ūkis“ R. Grigaliūnienė skaito nuo pirmo numerio ir tvarkingai saugo visus žurnalus nuo 1995 metų

Darbas užsienio įmonėje buvo labai intensyvus, viskas buvo nauja ir įdomu. „Dažnai pagalvoju, kad žmones, anuomet atvežusius į Lietuvą naujausias veisles, pesticidus, technologijas, žemės ūkio techniką, reikėtų apdovanoti už nuopelnus šalies žemės ūkiui. Jie buvo tikri inovatoriai ir labai drąsiai rizikavo. Žinoma, ne be naudos sau, bet tikrai stipriai prisidėjo prie žemės ūkio pažangos – kur kas labiau, negu biurokratai ir valdininkai. Agroverslo įmonių organizuotos ekskursijos į Vakarų Europą atvėrė akis ir mokslininkams, ir ūkininkams“, – įsitikinusi Rūta. 

Spėjo įsikibti į lekiančio traukinio paskutinį vagoną

Pasukti į ūkininkavimą moteris nusprendė 2001 m. „Įšokau į ūkininkavimo traukinio paskutinį vagoną ir tai jau tik įsikabinus, nes traukinys dideliu greičiu lėkė pirmyn. Labai padėjo SAPARD parama – nėriau į ją stačia galva. Pirmą projektą atmetė, nes planai buvo grandioziniai, o žemės, technikos ir pinigų turėjau labai kukliai“, – pradžią prisimena Rūta. Jai padėjo įdirbis žemės ūkio srityje – įmonės geromis sąlygomis leido įsigyti technikos išsimokėtinai. Visas turėtas santaupas ji investavo į ūkį, po truputį plėtė ir, pagerėjus finansiniams rodikliams, vieną po kito įgyvendino 6 investicinius projektus. 

Parama leido greičiau atsistoti ant kojų, nes ūkį teko sukurti iš tikrų tikriausių griuvėsių. Kai atvyko į būsimą ūkio bazę Juodųjų Šaltinių kaime, čia buvo visiškai sugriuvusios fermos su besivoliojančiomis gyvulių gaišenomis.

„Mano šaunieji darbuotojai neišsigando ir pasakė: palaukit, pamatysit, čia vynuogės augs. Tas pažadas nuskambėjo visiškai nerealiai, bet laikui bėgant išsipildė – dabar puoselėjame gausiai derančias vynuoges. Sodinukus pirko patys vyrai, išsirinko parodoje „Ką pasėsi“, – pasakoja ūkio šeimininkė. Ūkio bazė dabar puikiai sutvarkyta, aplinka išpuoselėta, prisodinta įvairiausių dekoratyvinių medžių, krūmų ir gėlių, iškastas tvenkinys.

Ūkio šeimininkė didžiuojasi šauniais darbuotojais: (iš kairės) Kęstučiu Rusevičiumi, Justinu Malavicku, Dainiumi Dimša, Juozu Brusoku ir Sauliumi Pupalaigiu

„Daug kas svarsto, kokia optimali ūkio riba: 100, 500 ha ar daugiau? Manau, jei pėsčia galiu savo laukus apeiti, tai yra optimalus ūkio dydis“, – sako Rūta ir pasidžiaugia, kad laukai išsidėstė labai kompaktiškai, viskas vienoje vietoje, o didžiausias natūraliomis ribomis apribotas laukas siekia net 240 ha. Planuojant sėjomainą, jis skeliamas pusiau, nes kartais rizikinga ir sunku tokiame plote auginti vienos rūšies augalus. 

Rūta įsitikinusi, kad, siekiant ES žaliųjų tikslų, žemdirbiams pirmiausia reikia švietimo, o per draudimus ir ribojimus nieko nebus: žmonės suras būdų, kaip apeiti nepatogius reikalavimus, jei nesuvoks, kam jie reikalingi. Viskas turi eiti iš vidaus, iš širdies, supratus priežasties ir pasekmės ryšį.

Visą straipsnį skaitykite „Mano ūkio“ priede „Mano gyvenimas“