Ukmergė. Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos pirmininkas Saulius Daniulis teigia, kad pasirinkusieji šį ūkininkavimo būdą vis labiau nusivilia valdžios nuolat nustatomais apribojimais. „Ekologiškai ūkininkauti darosi vis sunkiau. Kai kurie taisyklėse nustatyti reikalavimai nelogiški, gerokai iškreipiantys ekologinio ūkininkavimo esmę ir kišantys pagalius į ratus ūkininkams", - svarsto 300 ha nuosavos žemės turintis S. Daniulis.

Pasak ūkininko, sukūrę „šeimos kooperatyvą, kartu su dar dviem Antanais - tėvu ir broliu" iš viso dabar dirba apie 1700 ha žemės.

Optimistiškai atrodė tik pradžioje

50 metų vyriškis ūkininkauti pradėjo nuo gyvulininkystės, ėmėsi ekologiškai auginti juoduosius serbentus. „Patikėjau šalies mastu paleistais gandais apie uogininkystės ateitį Lietuvoje, apsodinau juodaisiais serbentais 150 hektarų, susipirkau specialią techniką", - pasakoja pašnekovas, kelis hektarus ir avietėmis apsodinęs.

Serbentyną prižiūrėjo apie dešimtmetį, kol, vis mažindamas plotus, jo visai atsisakė. Sakosi supratęs, kad „uogininkystė Lietuvoje - tik utopija". S. Daniulio teigimu, stambiesiems šalies gamintojams ekologiškų uogų nereikia, o Europą tiek uogininkystės, ir kitose žemės ūkio srityse esą parklupdę lenkai.

„Minikooperatyvas" - šeima

Atsisakęs uogininkystės ir ėmęs auginti javus, didesnę žemės dalį skyrė ekologiškai auginamoms kultūroms. Šiuo metu kartu su kitais šeimos nariais ekologiškai dirba apie 1000 ha žemės, nemaža dalis skirta neariminei žemdirbystei.

Pasak S. Daniulio, toks ūkininkavimas reikalauja ne tik praktikos, bet ir mokslu pagrįstų žinių. Bendraujant su kitais šias technologijas savo ūkiuose taikančiais ūkininkais, keičiamasi patirtimi.

Vyras pripažįsta, kad būtent žinių trūkumas vienu metu ir palaužė jo pasiryžimą - tuomet buvo pradėjęs mažinti neariminės žemdirbystės plotus. Dar prisidėjo ir kai kurių žemės ūkio specialistų nuomonė, kad ekologinė bei neariminė žemdirbystė neva tik alina dirvožemį...

Dabar džiaugiasi visiškai neatsisakęs šių technologijų. Kai kurie jo laukai jau net 12 metų traktoriaus plūgo nėra matę. Ūkininkas tikina, kad po kokių 5-6 metų, perpratus sėjomainos sistemą, nusivylimas praėjo.

O kaltinimus apie dirvožemio alinimą atmeta faktais. „Nuolat darau savo dirvoje tyrimus, jie rodo, kad visų reikalingų mikroelementų, kitų medžiagų joje netrūksta", - sako jis ir priduria, kad gaunamas derlius dar labiau įrodo ekologijos ir neariminių technologijų naudą.

Augalininkystė - tarsi loterija

Šiuo metu ūkio laukuose daugiausiai auga kviečiai, žirniai, pupos. Turi ir avižų, speltos, kmynų pasisėjęs. Sako, kad augalininkystė - nuolatinė loterija. Metų metai praeina, kol atsirenki savo dirvoms labiausiai tinkančias kultūras, išstudijuoji rinką, o čia, žiūrėk, jau ir kainos nukritusios...

Prieš keletą metų bendromis jėgomis ir nuosavomis lėšomis, kai kam dar ir europinės paramos lėšų gavę, šeimos nariai įsirengė džiovyklą, sandėliams, dar keletą priestatų pastatę, pritaikė seną kolūkinę fermą. Džiovykla išdžiovina per parą apie 300 tonų grūdų, o sandėliuose vienu metu telpa apie 4000 tonų.

Ūkyje darbuojasi apie 15 žmonių - pareigų turi dauguma šeimos narių, taip pat priimti septyni samdomi darbininkai. Didžiausiu darbymečiu neapsieinama ir be sezoninių darbininkų pagalbos.

Mato kooperacijos privalumus

S. Daniulis ir pats yra įsitikinęs, ir kaip Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos pirmininkas kitus bando įtikinti, kad sėkmingam ūkininkavimui būtina rimta valstybės parama ir kooperatyvų kūrimasis. Tačiau mūsų šalyje besikuriančių kooperatyvų modelio nelaiko išeitimi.

Anot pašnekovo, jie kuriami uždaros akcinės bendrovės pavyzdžiu, yra labiau suinteresuoti gauti pelną nei iš tiesų teikti realią pagalbą ūkininkaujantiems savo nariams. Etalonu jis laiko Lenkijoje, Vokietijoje, kitose Europos šalyse susikūrusius kooperatyvus, kurių tikslas pelno siekti ne kooperatyvui, o jo dalininkams. Tai, S. Daniulio nuomone, ir yra tikroji pagalba ūkininkui, o kooperatyvas sau turėtų pasilikti tik nedidelę dalį lėšų, skirtų administravimui, kitoms smulkioms reikmėms.

Pasigenda valstybės paramos

Pasak ūkininko, be viso kito, užsienio šalyse stipri valstybės parama. Jos ir sėkmingai veikinačių kooperatyvų dėka išlošia ir ūkininkai. „Kad ir toje pačioje Lenkijoje - bene kiekviena vaivadija turi savo sandėlius, rūšiavimo linijas. Ūkininkui belieka rūpestis užauginti produkciją, derlių nuimti ir atvežti į kooperatyvo sandėlius", - pasakoja įspūdžius iš kelionių pas kaimynus ir čia pat apgailestauja bei stebisi, kad pas mus viskas atvirkščiai. Ūkininkui ne tik produktą užauginti tenka, bet ir galvą sukti dėl jo laikymo, realizacijos. O užsienio rinka į tokius pavienius, kurie tūkstančiais tonų pasiūlyti negali, nė dėmesio nekreipia.

Pats šias problemas patyręs, S. Daniulis sako dėl to ir raginantis ūkininkus kooperuotis. Su kai kuriais rajono ūkininkais susivieniję, kad galėtų pasiūlyti didesnius produkcijos kiekius, jie jau kurį laiką savo užaugintus javus eksportuoja į Vakarų Europos šalis.

Ekologiškai ūkininkaujančių galvijų, avių, grūdų, daržovių augintojų, pieno gamintojų Lietuvoje yra daugiau nei 2600. Tačiau į ekologinių ūkių asociaciją šiuo metu susibūrę tik 170 ūkininkų.

S. Daniulis mano, kad ateityje ūkininkauti Lietuvoje bus dar sudėtingiau: „Sunku būtų konkuruoti su Ukraina, o panašu, kad taip nutiks. Ten ir valstybės mastu didelės investicijos į žemės ūkį dedamos, ir technologijos naujos."

MŪ inf.