Vilkaviškis. Gimtojo Trilaukio kaimo pakraštyje, Vilkaviškio rajone, ant plyno lauko kurti ūkio bazę Marijus Janušauskas pradėjo maždaug prieš trylika metų, nors patį ūkį įregistravo keleriais metais anksčiau. Visą laiką svarbiausias jo prioritetas buvo žemės įsigijimas.

Žemės ūkio veikla Marijui niekada nebuvo svetima – dar studijuodamas žemės ūkio technikos inžineriją Marijampolės kolegijoje nuolat grįždavo padėti tėvams, kurie turėjo 30 ha žemės ir 6 melžiamas karves. Baigęs studijas, įsidarbino vokiečio valdomoje Šakių įmonėje (ją vadina pirmąja vokiška mokykla), vėliau perėjo dirbti į didesnę įmonę Jurbarke, prekiaujančią iš Vokietijos atvežta naudota technika.

„Kai pradėjau kartu su įmonės savininku važinėti po Vokietiją pirkti technikos, pakeičiau požiūrį į žemės ūkį. Supratau, kad tai gali būti ne tik pomėgis ir gyvenimo būdas, bet ir verslas. Tai ir paskatino pradėti savarankiškai ūkininkauti, juolab kad norėjosi sėslesnės veiklos. Žinojau, kad žemės ūkyje milijonų neuždirbsiu, tačiau dirbsiu sau“, – sako Marijus, kelerius metus vadybininko darbą ir gyvenimą Jurbarke derinęs su ūkininkavimu gimtinėje.

Tad iš pradžių ūkiui jis skirdavo tik savaitgalius – grįžęs penktadienį į kaimą suruošdavo seną techniką, šeštadienį paryčiais išvažiuodavo į laukus ir visą naktį dirbdavo žemę, sekmadienio rytą prisikabindavo sėjamąją ir vėl į laukus iki vėlumos. „Tokia buvo mano ūkio pradžia, kurią aš tiesiogine prasme užvariau“, – sunkų darbą siekiant tikslo pabrėžia M. Janušauskas.

Nuo pat ūkininkavimo pradžios Marijus daugiausia investavo į žemių pirkimą. Pasak jo, žemės vertę jis ypač suvokė, išgirdęs jį labai sukrėtusią Raseinių ūkininko istoriją, kuris su ES parama investavo į techniką, reikalingą 900 ha dirbti, tačiau turėdamas mažai nuosavos žemės galiausiai liko tik su 150 ha, vokiečiui supirkus jo nuomotus laukus. Nuo bankroto jį apsaugojo tik tai, kad išvengė paramų grąžinimo, nes įsipareigojimų laikotarpiu pavyko išsinuomoti žemės Švenčionių rajone.

„Tad žemės įsigijimas visą laiką man buvo svarbiausias prioritetas, ji ir didžiausias mano turtas, o ne technika, kuri daug kam bado akis, nors yra tik darbo priemonė“, – pastebi ūkininkas.

Šiuo metu vilkaviškietis dirba daugiau kaip 500 ha žemės, iš kurios nuomojama sudaro tik 5 proc. Ilgainiui jam pavyko suformuoti ir laukų masyvus – iš pradžių vidutinis sklypo dydis siekė 3,5–5 ha, o dabar turi laukų ir po 35, 40 ar net 55 hektarus. Ūkininkauja kalvotame reljefe, didžioji dalis laukų yra mažo derlingumo, todėl piktina Marijų nuosavos žemės ūkio paskirties žemės ribojimas iki 500 ha, jo žodžiais, neatsižvelgiant į ūkininkavimo sąlygas.

Siekdamas tausoti dirvožemį ir mažinti sąnaudas, bando M. Janušauskas pamažu keisti žemės dirbimo technologiją, jau porą sezonų bandė tiesioginę sėją, tik šioje srityje labai pasigenda mokslo žodžio ir nuoseklios valstybės politikos. Jo teigimu, kaip ir daugeliu atvejų mūsų valstybėje, pradedama ne nuo to galo – nors mokslas neišsiaiškino, kas iš tikrųjų žemei gerai, DNR plane jau siūloma numatyti pinigų sėjamosioms įsigyti.

„Vyksta technologijų kaita, tačiau mes palikti vieni, nežinome, kiek tai populizmas, kiek tai iš tiesų naudinga. Negana to, dabar prasidėjo technikos pardavėjų karas, kurio tiesioginė sėjamoji geresnė. Tad mes eksperimentuojame, perkame geležį, nepasiseka – vėl perkame kitą. Esame kryžkelėje ir neturime kuo pasikliauti, tačiau darysime viską, kad žemę tausotume, jos nepertręštume, neužterštume chemija, nes tai mūsų pagrindinis turtas. Jei paversime dykumomis ir viso gyvenimotriūsą paleisime perniek, ką mes veiksime ir kam ji bus reikalinga“, – sako M. Janušauskas, rūpestingai prižiūrintis visus savo laukus.

Plačiau apie šį Suvalkijos ūkį ir jo šeimininką Marijų Janušauską kviečiame skaityti žurnalo „Mano ūkis“ lapkričio numeryje.

MŪ inf.