Alytaus r. Eduardas Guževičius save juokais vadina ūkininku emeritu – 40 metų atidavęs augalininkystei, vieną dieną pasakė sau „gana“ ir perleido ūkį vyriausiajam sūnui. O pats ėmėsi auginti Lietuvoje retų veislių avis.

Simno ūkininkas Eduardas Guževičius pagal išsilavinimą yra agronomas. Augalininkystės atsisakė dėl didelio psichologinio nuovargio, o paskutinis lašas buvo kelerius metus trukusi sausra. Užgulusi psichologinė įtampa labai išvargino, atėmė nemažai sveikatos. „Negi lauksi, kol išneš iš lauko... Reikia užleisti vietą jaunesniems“, – sako Eduardas. Sūnus Bronius jau buvo pasirengęs savarankiškai ūkininkauti, tad didelės dilemos spręsti nereikėjo.

Pastaruosius keletą metų Eduardas mėgaujasi avininkyste – augina bevilnes dorperių veislės avis. Lietuvoje tai dar gana reta veislė, tačiau dėl tokių entuziastų, kaip E. Guževičius ji populiarėja. Dorperiai – viena sparčiausiai pasaulyje populiarėjančių mėsinių avių veislių, vertinama dėl produktyvumo, atsparumo ir nereiklumo.

„Gyvūnai man visada patiko, tik laiko jiems neturėjau“, – šypsosi Dzūkijos ūkininkas.

Dorperius rinkosi ir dėl grožio

Eduardas atviras – avis rinkosi ne dėl ekonominės naudos. „Tai pomėgis, širdžiai miela veikla. Atsisakius augalininkystės, nenorėjau nieko neveikti, juk žmogui reikia judėti, tad ėmiausi tos veiklos, apie kurią daug metų svajojau“, – sako augintojas.

Nutaręs auginti avis, įsigijo geros kilmės veislinių dorperių ir šarolė avių Latvijos ūkiuose. Dorperius įkurdino iš technikos garažo perdarytuose keliuose tvartukuose, o šarolė – fermoje šalia mėsinių galvijų, kuriuos laikė sūnus. Pernai Bronius jų atsisakė, kartu pardavė fermą, tad Eduardui teko parduoti ir šarolė avis.

Pasaulyje populiariais dorperiais, kurių Lietuvoje tuo metu beveik nebuvo, jis susidomėjo paskatintas bičiulio. Paskaitė apie šią veislę ir nuvažiavo į Latviją pažiūrėti, kaip dorperiai gyvai atrodo. „Iškart patiko, ėriukai pasakiškai gražūs“, – šypsosi Eduardas, ant rankų laikydamas mielą ir jaukų vasarį gimusį Žaibą.

Jis tikisi, kad pavyks šią veislę išpopuliarinti Lietuvoje. „Pernai pardaviau daugiau kaip 60 veislinių dorperiukų, tikiuosi, jų populiacija Lietuvoje didės“, – viliasi augintojas.

Jam ši veislė atrodo ideali: bevilnė, beragė, gali rujoti ir ėriuotis ištisus metus, pasižymi labai geromis mėsinėmis savybėmis, tinka auginti pusiau intensyviai ir net ekstensyviai. Dorperių avys yra jaukios, nebijo žmonių. Ėriavedės turi stiprų motinystės instinktą, tačiau žmogų prie jauniklių prileidžia be baimės.

Eduardas laiko dviejų skirtingų linijų – švedų ir australų – dorperius. Įvertinti veislinių avių atvažiuoja Lietuvos avių augintojų asociacijos vertintoja Kristina Milišiūnienė – ji E. Guževičiaus dorperių bandą labai giria. Anot Eduardo, prieauglio net sverti nereikia – plika akimi matyti, kaip jie auga.

„Kartais sunku patikėti, kad mėnesio amžiaus dorperis gali būti toks didelis. Pagal veislės aprašymą dorperiai pirmais metais auga lėčiau, o po to atsiskleidžia visu gražumu. Tai pusiau intensyvi veislė, skirtingai nuo labai intensyvios šarolė – šios veislės avis gali auginti kaip broilerius“, – lygina dvi veisles Eduardas.

Dauguma avių atsivedė dvynius

Sunkesnės dienos būna pavasarį, kai reikia grupuoti avis, atskirti paaugusius avinukus, pervežti avis iš vienos ganyklos į kitą, žiemą – kai prasideda ėriavimosi sezonas.

Ėriavimasis Eduardui iš pradžių kėlė didžiausią baimę: „Abejojau, arsusitvarkysiu, aš juk agronomas, ne veterinaras. Bet viskas gerai, iššūkį įveikiau.“

Didžiausią palaimą Eduardui sukelia gimimo stebuklas ir nauja gyvybė. „Ilgai ir neramiai lauki, galvoji, kol pagaliau sulauki džiaugsmo – naujos gyvybės. Po to jau stebi, kaip auga, vystosi, – nuoširdžiai kalba Eduardas. – Vis dėlto su tuo susijęs ir didžiausias skausmas – tai praradimas. Kur gyvybė, ten ir mirtis šalia. Kai prarandi jauniklį, nuotaika sugenda ir pasitaiso tik tada, kai kitame garde gimsta naujas.“

Visą straipsnį skaitykite balandžio mėn. žurnale „Mano ūkis“.