Buvusios auditorės ūkyje – karvės, triušiai ir daržovės
2020-09-17

Trakai. Ūkininkė Rasa Griežė rado būdą, kaip realizuoti savo pomėgius ir poreikius – palikusi verslą Vilniuje, išvažiavo gyventi į vienkiemį ir įkūrė nedidelį šeimos ūkį.

Trakų rajone, netoli Rūdiškių 17 ha ūkyje su šeima įsikūrusi ūkininkė gamina pieno produktus, augina uogas ir daržoves, kuriuos parduoda aplinkinėse gyvenvietėse, laiko veislinius triušius.

Tikras R. Griežės, pagal profesiją – auditorės, ūkininkavimas prasidėjo maždaug prieš dešimtmetį, kai nusipirko sodybą Panošiškių vienkiemyje Trakų rajone. Kurį laiką ji sprendė dilemą, ko atsisakyti – pomėgio ar darbo? Nes dirbti, būti atsakingai už savo firmą, darbuotojus ir turėti daug laiko reikalaujantį pomėgį – ūkininkavimą, buvo per sunku. „Po 20 metų jaučiausi pavargusi ir norėjau ramybės. Tad pasirinkau žemės ūkį. Tik darbo čia dar daugiau“, – pripažįsta ūkininkė. 

Produktyvumo nesivaiko

Apsigyvenusi kaime, daug pieno suvartojanti šeima nutarė savo reikmėms įsigyti karvę. Pamažu jų daugėjo ir nuo šio birželio ūkyje jau yra 9 melžiamos karvės, 5 iš jų – pirmaveršės.

Pievos dėl prasto dirvožemio čia skurdžios, karvės nėra produktyvios. Be to, pieną ūkininkė dalijasi su veršiukais – jie mėnesį kitą būna prie motinų, o atjunkyti dar kurį laiką girdomi ir jų pienu. Tad pirmaveršės, pasak Rasos, pieno duoda kaip ožkos, bet ji dėl to neišgyvena. „Karvėms duodu, ką reikia – perku mineralus, telyčioms prieš veršiavimąsi – specialius brangius priedus. Tačiau produktyvumo nesivaikau ir nežadu vaikytis. Aš nenoriu iš visko centą spausti – noriu tik ramiai gyventi, dirbti mėgstamą darbą“, – paaiškina R. Griežė.

Vaizdingoje sodybos vietoje, ant kalniuko, padidėjusiai karvių bandai statomas naujas tvartukas, ateinančią žiemą jos jau galės jame žiemoti. „Ten turėjo būti mūsų namas – tvartas statomas jo vietoje. O mes įsikūrę buvusiame ūkiniame pastate. Bet juk viskas, kas geriausia – karvėms“, – šypsosi Rasa.

Įvairiausių skonių sūriai

Sūrius Rasa pradėjo gaminti vos tik įsigijo pirmąją karvę. Užtekdavo jų saviems, bendradarbiams, pažįstamiems. Tai ir buvo rimtesnės sūrių gamybos pradžia.

Visus aukščiausius reikalavimus atitinkanti sūrinė, kurioje yra sūrių brandinimo patalpa, įrengta su ES parama. Šalia rengiama vieta pieno šaldytuvui, iš kurio pieno linija bus atvesta ir į sūrinę.

Rasa gamina įvairių rūšių sūrius – paprastus šviežio saldaus pieno, taip pat su kmynais, su cinamonu, su spanguolėmis, kartais išverda, kaip ji sako, senovinius – rūgštaus pieno sūrius, kokius mama gamindavo. Taip pat gamina brandintus sūrius, gurmanų poreikius patenkintų ir Rasos gaminamas kamamberas. Sūriai įvairių rūšių, tad ir brandinami įvairiai – vieni 6–12 mėnesių, kitiems užtenka mėnesio, šie, anot gamintojos, tinka sumuštiniams, kad geriau lydytųsi. Brandintų sūrių gamybos ji mokėsi pas žinomą meistrą, ožkų augintoją Valdą Kavaliauską, kuris vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo gaminti fermentinius sūrius.

Sūrius parduoda 30 km spinduliu, t. y. Aukštadvaryje, Rūdiškėse. „Mano pirkėjai po mažą kiekį nusiperka įvairių sūrių, ir iš to galiu gyventi, nejausdama poreikio prekiauti Vilniuje. Bet gaminti įvairesnį asortimentą – vadinasi, daugiau dirbti“, – pusę vienuoliktos ryte Rasą ūkyje užklupome dar be pusryčių.

Šiltnamiuose augina daržoves

Išsiplėtė ir Griežių daržininkystės ūkis – iš vieno šiltnamio pasidarė du. Rasa susitelkė į kelių daržovių auginimą – per žiemą šildomuose šiltnamiuose augina svogūnų laiškus (didmeninei prekybai), pavasarį – 15 rūšių salotas (parduoda turguje), vasarą – agurkus ir pomidorus. Šių turi 53 veisles – įvairiausio skonio ir išvaizdos. Vasarą taip pat auginamos braškės ir šilauogės. Tad ūkiui pajamų duoda ne vien pieno produktai. 

Maždaug prieš 10 metų Rasos gyvenime atsirado ilgaausiai - ūkyje yra kelių veislių triušių: raudoni zelandai, prancūzų avinai, juodieji baltakuočiai, likusi Mekleburgo patelė. Veisimą ji vadina pomėgiu, bet ne verslu, nors verslą būtų galima daryti – triušienos poreikis yra.

R. Griežė priklauso „Viva Sol“ organizacijai, kuri vienija ir gamintojus, ir valgytojus. „Daug diskutuojame apie gyvenimą kaime, kaip gyventi ir išgyventi. Mūsų nedidelės organizacijos narių požiūris – tausoti gamtą, aplinką, kaimynus, gyventi harmonijoje, gaminti su meile. Tai – mūsų filosofija“, – atvira ūkininkė.

Su tokiu požiūriu, pabėgusi nuo Vilniaus šurmulio, klientų problemų, Panošiškėse Rasa su šeima atrado ne tik gamtą, bet ir dvasinę ramybę.

Visą publikaciją skaitykite rugsėjo mėn. žurnale „Mano ūkis“ (Nr. 9)

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia 20.05.14

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kas, Jūsų nuomone, labiausiai lemia žemės ūkio paskirties sklypų kainą?
Orai