Alytus/Kaunas. Sojos bei burnočiai - pasaulio rinkoje didžiulę paklausą turinčios kultūros. Į Lietuvos rinką jos dažniausiai taip pat patenka iš užsienio šalių - mūsų šalies ūkininkų laukuose jos dar nedažnai sutinkamos. Žemdirbiai teigia, jog nuo jų auginimo atbaidanti ne tik valstybės politika, bet rūpesčių kyla ir dėl vėlyvo derliaus nuėmimo.

Alytaus rajone, Kriokialaukio seniūnijoje, ūkininkaujantis Alfonsas Peckus iš 300 ha dirbamos žemės 7 ha yra skyręs Lietuvoje sunkiai kelią sau skinančiai kultūrai - burnočiams.

Pasak ūkininko, pasaulyje šie augalai dėl savo maistinių sąvybių sulaukia didelio susidomėjimo ir yra perspektyvūs.

Kodėl burnočiai Lietuvoje vis dar nepaplitę?

„Mažai žmonių, kurie pasiryžtų laukti tokio vėlyvo derliaus nuėmimo. Burnočiai kuliami lapkričio mėnesį, taigi yra didelė tikimybė, kad užsnigs", - vieną iš priežasčių, kodėl šios kultūros kratomasi, nurodo pašnekovas.  

Anot ūkininko, kuo vėliau kuliami burnočiai, tuo didesnių nuostolių patiriama - dalis sėklų susimaišo su drėgnais stiebais ir lieka nenukultos. Jis ir pats su šiomis problemomis ne kartą yra susidūręs - vienais metais net per Kalėdas teko derlių nuimti.

A. Peckus pasakoja, jog net ankstyvąsias veisles pradedama kulti ne anksčiau lapkričio pradžios. O vėlyvųjų veislių burnočių derlius, jei gamtos sąlygos leidžia, pradedamas imti lapkričio antroje pusėje.

Ūkininkas augina lietuvišką burnočių veislę „Raudonukai". Teigia, kad mūsų sąlygomis didelio derliaus negaunama - iš hektaro kulia kelis šimtus kilogramų. Dar dar nė vienais metais neteko gauti bent 1 tonos iš ha.

Kita priežastis, dėl kurios burnočių auginimu mūsų šalyje užsiima tik entuziastai, A. Peckaus nuomone, yra sudėtinga užaugintos produkcijos realizacija.

„Lietuvos rinkoje burnočiai nepopuliarūs. Dar per mažai apie juos žinoma. Daugiausiai perka pavieniai pirkėjai - sveikuoliai. Bet gi jiems teprireikia vieno kito kilogramo. O kad į užsienį galėtum vežti, reikia daug užauginti. O kai nėra supirkimo, niekas ir nenori vargti su realizacija ", - svarsto A. Peckus.

Nemažai vargo patiriama ir valant burnočių sėklas. Jos labai smulkios, panašaus dydžio kaip garstyčių. Kadangi, pasak augintojo, burnočių nuo piktžolių chemikalais nelabai ir išeina gelbėti, nes augalas visiškai neatsparus herbicidams - nupurškus jis nukenčia pirmiau už piktžoles. Taigi piktžolių sėklų būna daugiau nei kitose kultūrose.

Kadangi kai kurių piktžolių sėklytės tokio pat dydžio, tradicinė mechaninė valymo įranga, kuri sėklas pagal dydį atskiria, netinka. A. Peckus pirko specialią elektroninę įrangą, kuri piktžolių sėklas pažįsta ir pašalina pagal spalvą. Taigi, greičiausiai dar ir ši sąlyga daugelį ūkininkų išgąsdina, tad su burnočiais paprasčiausiai „neprasidedama".  

Procesas, pasak ūkininko, labai lėtas: „Paprastai tariant, visos sėklos būna fotografuojamos ir tikrinamos. Kad tai būtų galima atlikti, jos turi praeiti pro tą „fotoaparatą" vieno grūdo sluoksniu. Per valandą išvaloma apie 100 kilogramų burnočio sėklų."

Burnočius ir sojas augina tik entuziastai

Profesorius, habilituotas mokslų daktaras Antanas Svirskis, ne vieną dešimtmetį skyręs netradicinei augalininkystei, teigia, jog burnočių bei sojų auginimu šiuo metu Lietuvoje užsiima tik entuziastai.

Pasak jo, sojos - nėra nauja kultūra Lietuvoje. Jau tarpukarį buvo išvesta lietuviškų veislių. Sovietmečiu jas išstūmė varpiniai augalai. Nepriklausomybės metais vėl pabandyta auginti. Buvo skirta nemažai išmokų, sojų plotai ėmė didėti. Tačiau išmokas panaikinus, išliko tik labiausiai užsispyrusieji.

„Lietuva yra labai geroje geografinėje padėtyje - galėtume auginti daugybę kultūrų, kurias dabar įsivežame. Sojos dažniausiai iš užsienio atkeliauja genetiškai modifikuotos. Jei pasikeitų valdžios požiūris, tai, ką užsiaugintume vietoje, būtų ir švaresnis, ir genetiškai nepaveiktas produktas", - svarsto pašnekovas.

Anot jo, šalyje auginant sojas, burnočius, jų kaina vartotojui būtų gerokai mažesnė, o šalies biudžete liktų milijonai eurų.

Valstybės žemės ūkio politikoje A. Svirskis pastebi paradoksų, kuomet ūkininkams privaloma pagal Europos Sąjungos nurodymus atlikti vadinamąjį žalinimą - sėti pupas ar žirnius net prieš tai tame lauke augus sojoms.

„Sojos - ankštiniai augalai, nuostabus priešsėlis. Kažkodėl pupos, žirniai tinka pagal Europos Sąjungos direktyvas priešsėliui, o sojos kažkaip į tą sąrašą nepateko. Valdžios atstovus bandau įtikinti, kad tai kažkoks nesusipratimas. Bet, atrodo, kad mūsų šalyje mokslas nutolęs nuo žemdirbystės", - teigia pašnekovas.

A. Svirskis įsitikinęs, jog ir sojas, ir burnočius auginti ūkininkus verta skatinti ir dėl to, kad jei daugiau produkcijos būtų užauginama, plačiau atsivertų pasaulinė rinka.

„Neabejoju, kad užsienio šalys tikrai pirktų iš mūsų ūkininkų genetiškai nepakeistą produkciją. O ir patiems net chemizuotai auginant būtų didesnis privalumas nei pirkti iš užsienio genetiškai modifikuotas sojų pupeles", - sako jis.

MŪ inf.