Kaunas / Panevėžys. Praėjusiais metais bitininkai prisuko pakankamai medaus, tačiau niūrias jų nuotaikas kelia medus iš trečiųjų šalių ir kritusios kainos.

Nemažai bitininkų galvoja atsisakyti verslo, nes sunkumų kelia įvežama produkcija. Tai kenkia rinkai, klaidina vartotojus ir stumia iš verslo sąžiningus pardavėjus.

Devintą sezoną Kauno rajone bitininkaujantis Darius Keturakis, laikantis apie 200 bičių šeimų, sako, kad dabar bitininkams sunkūs laikai.

Medus ir cukrus negali konkuruoti

„Tai, kas įvežama, iš tikrųjų ne medus, o cukraus sirupas, ir niekas to proceso tinkamai nekontroliuoja. Medus su cukrumi negali konkuruoti. 2024-ieji buvo geresni nei 2023 m. Derlius buvo geras. Pardavimai – visiems skaudi tema, nors truputį ir ši sritis buvo geresnė. 2023 m. buvo didelė krizė bitininkystėje, niekam nereikėjo medaus, daugelio lentynose jis stovėjo. Išleidome 2023 m. derlių tik pernai. Rinka šiek tiek atsigauna, bet toli gražu iki džiaugsmų“, – vardija D. Keturakis.

Lietuvos bitininkų sąjungos valdybos narys, Panevėžio bitininkų draugijos pirmininkas Vaidas Arbutavičius sako, kad bitininkystę veikia daug veiksnių.

„Vienuose regionuose tam tikru laiku trūko drėgmės, derliai buvo menkesni. Kituose regionuose drėgmės ir šilumos buvo pakankamai, tai bitininkai pasigyrė, kad daug medaus paėmė. Labai svarbu atsižvelgti, kokia bitininkų aplinka. Kur daug kultūrinių augalų (rapsai, grikiai), tai derliai aukštesni, kur natūralios pievos ir miškai, gerokai mažesni derliai. Tačiau tokia situacija yra kasmet. Nuo pavasario oras leido bitininkams dirbti. Kad skųstųsi mažu derliumi, tai tokių negirdėjau, tik vieni sakė – kaip kasmet, kiti sakė – geresni metai“, – pasakoja V. Arbutavičius.

Abu bičiuliai vienbalsiai pripažįsta, kad į Europą atvežta daug nekokybiško, suklastoto medaus iš Kinijos ir kitų trečiųjų šalių. Tokia tendencija pastebėta jau gerokai anksčiau, tačiau pastaruosius dvejus metus iš eilės – ypač. Karas Ukrainoje tai skatino. Tad sąžiningiems Lietuvos bitininkams sunku konkuruoti abejotinos kokybės atvežtiniu medumi.

Bitininkai pirkėjus ragina rinktis lietuvišką, garantuotos kokybės medų (D. Keturakio nuotr.)

„Pirkėjams rekomenduoju dėl vieno ar pusės euro nesusivilioti neaiškiu produktu, kurio kokybės niekas netikrina. Geriau rinktis lietuvišką medų: taip palaikote bitininką ir gaunate tikrai gerą, kokybišką medų. Venkite neaiškios kilmės, o verčiau pasižiūrėkite, kur ant pakuotės nurodyta pavardė, aiškus regionas, adresas ir galima pasiskambinti, pasiteirauti, jeigu kažkas neaišku. O jei perki prekybos centre ES ar ne ES šalies medaus mišinį – tai ir pats nusivili, ir bitininkams žala“, – atviras Lietuvos bitininkų sąjungos atstovas, raginantis pirkti tik lietuvišką medų.

Pasigirsta kalbų, kad dėl kritusios medaus kainos kai kurie bitininkai mažina bitynus, kiti kurie dar laikėsi, apsisprendžia nebetęsti veiklos. „Žinau turėjusįjį ir 200 avilių bityną, kurį žmogus uždarė. Kai turi 50 avilių – tai pribėgom, savaitgaliais dar gali apžiūrėti, pasirūpinti, bet 200 jau reikalauja nuolatinės priežiūros. Kai medaus kainos kritusios, tai sunku išsilaikyti, nes kito darbo tiesiog nebespėji dirbti“, – sako V. Arbutavičius.

Jis teigia, kad bandoma kovoti, daug pastangų deda bitininkų organizacijos, kurios bendradarbiauja su kitomis šalimis, tariasi su laboratorijomis, kad daugiau būtų galima daryti tyrimų, atpažinti nekokybišką medų ir jį išimti iš apyvartos. 

Ateityje (žadama nuo 2026 metų) pagal naują medaus reglamentą turės būti nurodyta kilmės šalis (o ne kaip dabar ES ir ne ES medaus mišinys) ir kiek procentų kurios šalies medaus sumaišyta, gal bus pirkėjams aiškiau, kiek tikro medaus tame mišinyje yra. Kol kas dar tai nėra įgyvendinta, laukiama šio pokyčio, kuris, tikimasi, bent kažkiek apsaugos rinką nuo žemesnės kokybės atvežtinio medaus.

Sukaupta didelė patirtis

Panevėžio bitininkų draugijos pirmininkas turi sukaupęs didelį žinių bagažą. Jo bitynas didelis, daug skyrių, jie išstatyti skirtingose vietose, tad kai kur sekasi geriau, kai kur – prasčiau, tačiau bendrai 2024 m. derliaus prasme nėra prasti. Pardavimai irgi įvairūs. Bitininkauja ir žmona. Bendrai sudėjus yra per 300 bičių avilių. Kartais atsiranda daugiau, kartais – mažiau. Tokių nepastovių bičių šeimų yra apie 50.

Apie 24-erius metus bitininkaujantis Vaidas Arbutavičius mėgaujasi darbu, nemažai dėmesio skiria ir atstovavimui bitininkų organizacijoms (asm. nuotr.)

„Per daugybę metų esu užmezgęs ryšių ir su prekybos centrais, ir su mažomis parduotuvėlėmis, su užsienio rinka. Dalyvauju mugėse, taip pat ir kalėdinėje – kur pats pristatau savo produkciją. Susipažįstu su vietiniais žmonėmis. Kadangi esu po truputį visur savo medaus patiekęs, tai jei viena vieta užsidaro, yra kitų, kurios sėkmingai veikia. Dirbu nuo 2000-ųjų, turiu ir savo elektroninę parduotuvę. Ieškau vis naujų kontaktų, džiaugiuosi, net jei parduotuvėje nuperka ir 10 mano medaus indelių per metus“, – apie pardavimus kalba Vaidas.

Jo medaus galima įsigyti Ispanijoje, Italijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje. Skandinavijoje – šiek tiek mažiau, bet lietuviai, kurie turi tose šalyse maisto parduotuvėles, ima iš jo medų. 

Prieš Kalėdas turėjo užsakymų iš įmonių, kurios dovanojo medų darbuotojams. Tad bitininkas įsitikinęs, kad reikia plėtoti kuo daugiau skirtingų krypčių pardavimų. Tai jam pasiteisino. Konkurencija tarp Lietuvos bitininkų yra, tačiau patyrusiam bitininkui dėl to visai neskaudu. Labiau jam širdį suspaudžia, kai vietoje lietuviško medaus stovi kažkokio neaiškaus marmalo.

Sėkmė, anot V. Arbutavičiaus, priklauso nuo bitininko profesionalumo, bičių šeimų stiprumo, nuo apylinkėse esančių augalų, nuo gamtos – žodžiu, į vieną vietą susideda daug veiksnių, lemiančių bitininkystės ūkio gyvavimą.

„Kartais kortos sukrenta palankiai, kartais tenka truputį kitų bičiulių rezultatais pasidžiaugt. Per tiek metų esu įvairių situacijų matęs“, – sako bitininkas, pabrėžiantis, kad vienas iš pagrindinių bitininkystės priešų – tai parazitinės varoatozės erkės (Varroa destructor). Nors bitininkai jau išmoko su jomis kovoti, bet šis darbas yra nuolatinis, nenutrūkstamas. Naudojami ir vaistai, ir ekologiniai būdai. 

Daug sunkaus darbo

Bitininkystė yra ir Dariaus Keturakio pragyvenimo šaltinis, gyvenimo būdas. Į bitininkystę, anot jo, atėjo netyčia, tačiau čia liko. Buvo gaila įdėto darbo, pinigų. Vis dar galvoja tęsti, nors kartais apninka ir kitos mintys, tuo labiau matant, kad nemažai bičiulių traukiasi iš bitininkystės. Grąža minimali. Kai 2023 m. išryškėjo krizė, galvoja mažinti bičių šeimu, nes kai didmena stringa, nebereikia tiek medaus, geriau mažiau, bet bandyti brangiau parduoti.

D. Keturakis sako, kad bitininkystė – ne tik malonumas, čia yra ir daug sunkaus darbo (asm. nuotr.)

Paklaustas, ar pastebi, kad jaunesni žmonės neina į šią žemės ūkio šaką, jaunasis bitininkas atsako, kad plėtojančių kaip pomėgį jaunų žmonių bitininkystėje yra, bet kad darytų verslą, tikrai sunku rasti. 

„Bitininkystėje labai daug juodo darbo ir nėra grąžos tiek, kiek įdedi. Tas ir atgraso jaunimą, kam eiti ir lenkti nugarą, kai nežinai, ar uždirbsi“, – išsako mintis D. Keturakis.

Iš pradžių jo tikslas buvo didmena – parduoti supirkėjams, kurie eksportuoja, ir apie mažmeninę prekybą net negalvojo. Atėjus krizei (kai nebeliko supirkėjų arba siūlė kainą, pigesnę nei cukraus), teko suktis iš padėties ir ieškoti mažmeninių kanalų. 

Apie inovacijos šioje šakoje bitininkas taip pat kalba užtikrintai ir mano, kad verta jas diegti. Tik išlieka klausimas, kaip žiūri į bitininkystę – kaip į pomėgį, ar kaip į verslą. Jei kaip į verslą, tai pradedi galvoti, kada tau visa tai atsipirks.

„Norisi atsinaujinti įrangą, žinai, kad tai palengvins darbą. Tada sveri, kiek to medaus reikės prisukti, kiek ir kaip parduoti, ir tada žiūri, kad ne viską verta įsigyti, nors tai tikrai didelė pagalba“, – teigia Kauno r. bitininkas.

Jis turi 5 stebėsenos sistemas - vadinamąsias avilio svarstykles (kiekvienam bityno skyriui po vieną, nes sąlygos vienoje vietoje esančiuose aviliuose beveik vienodos), kurios kiekvieną dieną siunčia informaciją apie per dieną prinešto nektaro kiekį, avilio drėgmę, temperatūrą ir kt. Jos naudingos ir efektyvina darbą.

Kiti įrenginiai taupo laiką: pvz., atakiavimo staklės, medaus sukimo liniją. Tačiau tai didžiulės investicijos. Tad pirkti be ES lėšų labai brangu ir neaišku, kada atsipirks.

Bičių šeimą sudaro trijų rūšių bitės: bičių motina, tranai ir bitės darbininkės (D. Keturakio nuotr.)

D. Keturakis mano, kad medaus rinka šiek tiek atsigauna, bet toli gražu iki džiaugsmų. Lietuvoje yra daug bitininkų, kurie pagamina medaus daugiau nei Lietuvai reikia. Didmenai užstrigus, mažmenoje atsirado perteklius, kas lėmė medaus kainų kritimą.

Daugiausia Darius surenka rapsų medaus. Tai Kauno rajone esantiems bitininkams, bendraujantiems su savo rajono ūkininkais, natūrali išvada. Kalbant apie poliflorinį vasaros vidurio medų, tai 2024 m. nemažai surinkta liepų medaus. Mažiau buvo lipčiaus.

Bitininkas pasijuokia, kad jam pačiam visas medus skanus, patinka ir grikių, kuris, kaip žinome, išsiskiria savitu ir ne visiems priimtinu skoniu. 

Prakalbus apie bičių ligas, D. Keturakis užsimena, kad viena pagrindinių priežasčių, dėl ko neperžiemoja bitės arba net nesulaukia žiemos (jie patys irgi buvo susidūrę su šia problema), būtent varoatozės erkės ir netinkamas gydymas. Nebužtenka gydyti vieną kartą per metus (vėlai rudenį), tai daryti reikia nuolat. Ir tai iš karto didina išlaidas, darbo sąnaudas. Bitininkas įsitikinęs, kad erkės yra labai opi problema. 

Pomėgis – fotografija

D. Keturakis bitininko darbą paįvairina pomėgiu fotografuoti arba juokauja, kad fotografiją derina su kitais pomėgiais, tarp kurių ir žvejyba. Neslepia, kad fotografavimas užima laiko, atitraukia nuo tiesioginio darbo. 

Ši D. Keturakio nuotrauka laimėjo I vietą „Véto-pharma“ 2024 m. surengtame konkurse

Visai netyčia instagrame jis pastebėjo vienos bitininkės pasidalytu tarptautiniu fotografijos konkursu, kurį rengia prancūzų bitininkystės laboratorija „Véto-pharma“, besirūpinanti bičių sveikata. 2023 m. Darius pirmą kartą jame sudalyvo, buvo išrinktas tarp 20 geriausių įvairių šalių fotografų, o 2024 m. laimėjo I vietą tarp 18 šalių dalyvių, kurie pateikė 435 nuotraukas. Nugalėtoją rinko publika. 

„Jausmas tikrai geras. Ir vien dėl to, kad kartais atrodo, kad nuotraukas darau tik sau. Šimtus nuotraukų pridarau ir paskui galvoju, kam aš vargstu. Juk reikia ir pasistengti, kad pagautum gražesnį kadrą. Tai štai, tai yra ir atsakymas, kam aš darau“, – atvirai sako D. Keturakis.