Kelmė. Vaiguvos  seniūnijos ūkininkas Valdas Šniaukšta vaizdingame Daugėliškės kaime laiko 70 avių.  Nors ateityje greičiausiai būrį ir sumažins, bet visiškai avių atsisakyti neketina. Tvirtina pripratęs prie nereiklių, bet labai naudingų gyvulėlių. Avys šeimininkui tvarkingai „nušienauja“ plačias pievas aplinkui sodybą. V. Šniaukšta mėgsta avieną, ypač jaunų ėriukų mėsą, kuri neturi lajaus kvapo. Aviena ūkininkas pavaišina kaimynus, dalį parduoda.  Tačiau avių augintojų daugėja, o avienos valgytojų, pasak V. Šniaukštos – mažėja. Ir vilnos paklausa nėra didelė.     

Ūkininkauti  buvo... priverstas  

Valdas Šniaukšta save vadina gamtos žmogumi, o jei dar tiksliau – miško žmogumi iš prigimimo ir pašaukimo. Jo profesija ir  yra miškininkas.

Pusiau juokais, pusiau rimtai avių augintojas sakė, jog ūkininkauti buvo... priverstas. 2000-aisiais, įregistravęs ūkį, rimtų darbų ėmėsi po gero penkmečio. Mat, dviejose vietose pirkdamas mišką, dar gavo ir po žemės gabalą. „Negi apleisi žemę piktžolėmis? Reikėjo kažką galvoti“, - sakė Valdas.

Daugėliškis pradėjo auginti avis. Ir nesigaili dėl savo apsisprendimo. Kad avių palikuonys būtų gyvybingi, ūkininkas kasmet nuperka po stiprų sveiką aviną,  į veislę dėmesio nekreipdamas. Šiuo metu avių būrys pagausėjo iki 70-ies.    

Vienu metu Valdas Šniaukšta dar laikė mėsinių galvijų bandą, tačiau pasirodė gana sudėtinga galvijus prižiūrėti.

„Dirbau ir tebedirbu privačioje tarnyboje miškininku, negalėjau nuolat bandą saugoti. Ar daug trunka karvė elektrinį „piemenį“ nutraukti? Samdžiau net žmogų. Bet supratau, kad su galvijais  daugiau vargo,  negu naudos iš jų. Pasilikau tik avis“, - paaiškino ūkininkas.

Valdas Šniaukšta dar laiko išdidų ožį, nenuoramą ožkelę, būrį įvairiausių paukščių. Pirmiausia -- dėl grožio.

Nuo vilkų įmanoma apsisaugoti        

Daugėliškės kaimas, kuriame ir įsikūręs ūkininkas Valdas Šniaukšta, akis traukia vaizdingomis vietomis. Tačiau miškai ir pelkės avių augintojui sukelia ir rūpesčių.

„Tenka gerokai pavargti, norint aveles apsaugoti nuo vilkų. Ne visada pavyksta. Ankstesniais metais per vieną naktį vilkai 14 avių papjovė. Sykį net dieną į bandą įsimaišė. Greičiausiai vilkiukus mokė medžioti, radau sužalotų avelių. Todėl avys ganosi aptvertos, o nakčiai suvarau jas į tvartus“,- apie nelinksmus nutikimus su vilkais pasakojo ūkininkas.

Valdas Šniaukšta vaikščiodamas po netoli sodybos esančius miškus, rado tiek senų, tiek ir visai šviežių vilkų pėdų. Vos pora šimtų metrų nuo daugėliškio namų pilkių pripėduota. Maždaug už kilometro – draustinis.  Ten, pelkynuose, šabakštynuose, krūmynuose, pasak V. Šniaukštos, tikra vilkų karalystė.

Jei ne vilkai, avis auginti, ūkininko įsitikinimu, būtų visai paprasta. Gyvuliai  nereiklūs pašarui, nelepūs. Kuo dailiausiai nemenkus pievų plotus kaip su žoliapjove „nupjauna“. Tik storastiebes arkliarūgštes palieka.

Nėra problemų avis nukirpti. Pats ūkininkas tuo neužsiima, kviečia profesionalų avių kirpėją. „Su profesionalia kirpimo įranga kirpėjas apie 30 avių būrį per porą-trejetą valandų nukerpa. Gražu žiūrėti, kokiu greičiu avys kailinukų netenka“, - sakė V. Šniaukšta.

Dalį vilnų Valdas Šniaukšta išdalina pažįstamiems, kaimynams, dalį sunaudoja savo reikmėms. Ūkininkui tinka ir patinka vilnonė patalynė, kurią dažnai atnaujina.  

Ateityje ūkininkas greičiausiai avių bandą sumažins, bet mažiausiai dešimtį tikrai pasiliks.

MŪ inf.