Vilnius. Klimato kaita žemės ūkyje pasireiškia ne vien sausromis, liūtimis ar neprognozuojamais derliaus nuostoliais. Ji vis dažniau verčia ūkininkus pergalvoti visą veiklos modelį – mažinti priklausomybę nuo vienos šakos ir ieškoti papildomų pajamų šaltinių. Viena tokių krypčių – paslaugų teikimas.

Lietuvos socialinių mokslų centro (LSMC) direktoriaus pavaduotoja, Ekonomikos ir kaimo vystymo instituto (EKVI) vadovė dr. Rasa Melnikienė paslaugų ekonomikos tiesiogiai su klimato kaita nesieja, tačiau sutinka, kad paslaugos ūkininkams padeda valdyti rizikas, tarp jų – ir su klimato kaita susijusius iššūkius.

Pasak R. Melnikienės, paslaugų ekonomika yra toks ekonomikos raidos tarpsnis, kai paslaugos įsigalėjo visur, tad ir žemės ūkis negalėjo jų išvengti. „Šiuo metu per 70 proc. žmonių dirba paslaugų ir prekybos sektoriuje, daugiau nei 20 proc. pramonėje ir statybose, dar keli procentai žemės ūkyje. Vadinasi, paslaugų sektorius kaip darbdavys dominuoja, yra svarbiausias ekonomikoje.

O verslo modelis „produktas + paslauga“ pirmiausia atėjo į pramonę kaip papildomo efektyvumo suteikianti priemonė, padedanti subalansuoti pinigų srautus, išvengti sezoniškumo ir valdyti įvairias rizikas. Natūralu, kad šis verslo modelis populiarėja ir žemės ūkyje. Tai pradėję daryti žmonės yra sumanūs, ieško būdų, kaip daugiau uždirbti, padidinti ūkyje kuriamą vertę ir kartu prisitaikyti prie klimato kaitos“, – sako dr. R. Melnikienė.

Ji pabrėžia, kad pramonės produktyvumas pasiekė labai aukštą lygį, todėl industrinės ekonomikos galimybės užimtumui didinti jau maksimaliai išnaudotos. Tad kalbant apie regionų vystymąsi, naivu tikėtis, kad pristačius mažuose miesteliuose gamyklų ar sukūrus pramoninius verslus atsiras naujų darbo vietų ir bus išspręstos regionų užimtumo problemos.

„Regionų vystymui svarbiausia ne technologinės investicijos, o vadyba. Reikia atsižvelgti į paslaugų sektoriaus galimybes ir veiklos principus, ypatybes. Gaminti produktą ir šalia teikti paslaugas – tai pažangu, vadybiniu požiūriu inovatyvu“, – tikina mokslininkė.

Paslauga – orientacija į klientą

Dažnai galvojama, kad šalia gaminamos produkcijos teikti paslaugas renkasi smulkūs ar vidutiniai verslai ar ūkiai. Tačiau R. Melnikienė su tuo nesutinka.

„Teikti paslaugas gali bet kokio dydžio ir specializacijos ūkis, ne tik smulkus ar vidutinis. Turime žemės ūkio bendrovių, kurios kepa duoną, perdirba užaugintą žaliavą, turi savo parduotuvėles. Paslaugų ekonomikoje verslai ieško individualių sprendimų, jie turi kažkuo išsiskirti, rasti nišą ir prisitaikyti prie žmonių poreikių. Ūkiai, kurie teikia paslaugas, pirmiausia orientuojasi į klientą, todėl auga kartu su paklausa ir dirba visai kitoje nišoje nei tradicinis ūkis“, – pastebi EKVI vadovė.

Kol ūkininkas gamina žaliavą, jis nebendrauja su vartotoju, jam nereikia užsiimti rinkodara, nes jis parduoda produkciją supirkėjui ir jam aktualu tik standartiniai produkcijos parametrai. Bet kai pradeda pats gaminti, turi susirasti vartotoją, išmokti su juo dirbti, sukurti receptūras, kad vartotojui patiktų. 

„Tai visiškai nauja verslo sritis, todėl reikia apsiginkluoti kantrybe, daug mokytis ir išmokti. Nemažas iššūkis – suformuoti vietinę rinką, įtikinti vartotoją, kodėl verta pirkti siūlomą didesnės pridėtinės vertės produktą ar paslaugą ir mokėti brangiau“, – žemės ūkio paslaugų sektoriaus iššūkius pristato ekonomistė.

Kaip vieną iš sėkmingų verslo modelio „produktas (gamyba) + paslauga“ pavyzdžių R. Melnikienė pateikia Biržų rajono „Rinkuškių“ alaus daryklą, kuri ne tik gamina alų, plečia asortimentą kitais produktais, bet ir teikia turizmo paslaugas: atvykusieji gali apžiūrėti daryklą, degustuoti restorane alų ir kitus produktus, dalyvauti įvairiose programose ir edukacijose.

„Taip ne tik gaunama papildomai pajamų, tai –  ir puiki rinkodarinė pagrindinės produkcijos priemonė. Biržų regione šitas modelis labai sėkmingai įgyvendintas, ten yra įsikūręs turizmo klasteris, kur bendradarbiauja ir ūkininkai, ir kitų verslų atstovai kuriant paslaugų sektorių“, – sako pašnekovė.

Dar vienas tokio verslo modelio pavyzdžių – nedidelis daržovių ar uogų ūkis, kuris leidžia žmonėms patiems prisirinkti daržovių ar prisiskinti uogų. Tokia paslauga ūkininkui leidžia spręsti darbuotojų trūkumo problemą ir kartu valdyti klimato kaitos rizikas, nes jei nebūtų tokios paslaugos, greičiausiai ne visos uogos būtų nuskintos laiku ir užauginta produkcija nepatektų į rinką. O uogų prisiskinti atvažiavęs žmogus gali pabūti gamtoje, pabendrauti su ūkininkais ir su nuolaida įsigyti uogų, kurių pats prisiskynė.

Stiprybė – įvairovė

Dr. Rasa Melnikienė sutinka, kad per bendrąją žemės ūkio politiką atėjusi parama prisidėjo prie paslaugų, tokių kaip edukacijos, trumpos maisto tiekimo grandinės, produktų gamyba ir perdirbimas ūkiuose, plėtros kaimuose, tačiau ji griežtai pasisako prieš paramos skyrimą, vertinant ūkius pagal masto ekonomiką.

„Ne valdžia, ne asociacijos ar dar kažkas sprendžia, ar ūkis efektyvus. Ūkio savininkas sprendžia, ar jo įdėtas darbas atsipirko. Ir negalima jokiomis politinėmis priemonėmis bandyti ūkių išstumti iš rinkos, kuriant papildomas konkuravimo galimybes tariamai efektyvesniems ūkiams. Dabar tokia situacija, kai sakoma, kad šitie ūkiai neefektyvūs, todėl nukreipkime paramą efektyviems ūkiams“, – pastebi R. Melnikienė.

Pasak jos, Lietuvai reikalingi įvairiausi ūkiai – dideli, maži, specializuoti, diversifikuoti, su paslaugomis, su perdirbimu, kooperuoti ir dirbantys atskirai, gaminantys tik žaliavą, gaminantys ir galutinį produktą, dirbantys tradicinėse ir vadinamosiose alternatyviosiose rinkose.

„Įvairovė – žemės ūkio stiprybė, ji didina apsirūpinimo maistu galimybes. Tad regionų ekonomikos politika turėtų siekti įvairovės, atsižvelgti į kiekvieno regiono potencialą. Negalima galvoti, kad visų regionų politika turi būti konstruojama pagal vieną kurpalių. 

Kiekvienas regionas turi savo ekosistemą, turi galvoti, kaip gali tarpusavyje bendradarbiauti, pritraukdamas išteklius ir investicijas, kurios ateidamos į vieną verslą multiplikuosis ir į kitus verslus, gal ir žemės ūkio sektorių, jei atsiras tam tikros vietinės produkcijos poreikis“, – sako R. Melnikienė, išsakydama savo nuomonę apie tai, kad kurti atskiros Regionų ministerijos nereikia, o ekonomine regionų politika turėtų rūpintis Ekonomikos ir inovacijų ministerija, kurdama ne bendras verslo paramos priemones, o atsižvelgdama į kiekvieną regioną ar rajoną specifiką.

Veiklų įvairinimas stabilizuoja pajamas

Nuo 2015 m. Matjošiškės kaime, Šakių rajone, ūkininkaujantys Ernesta ir Kęstutis Ūsai į paslaugų sferą prieš keletą metų nėrė, pamatę, kad vien tik iš bitininkystės sunku pragyventi. 

„Perėjimą prie paslaugų paskatino matematiniai skaičiavimai. Turėjome apie 40–50 bičių šeimų ir iš gaunamos produkcijos mums nepavyko pragyventi. Tada parengėme projektą, įsigijome įrangos, įsirengėme patalpas, kad galėtume sau ir kitiems bitininkams padėti teikdami paslaugas. Nusprendėme įvairinti veiklą, kad stabilizuotume pajamas“, – pasakoja bitininkystės ūkio „Saldūs ūsai“ savininkas.

Ūsai teikia bičių duonelės kūlimo ir džiovinimo, medaus džiovinimo (drėgmės meduje sumažinimo), fasavimo į stiklinę ir plastikinę tarą, meduoto vaško lydymo, žiedadulkių džiovinimo ir valymo paslaugas. Be to, tarpininkauja pavasarį aprūpindami smulkiuosius bitininkus vaško plokštelėmis – surenka jų vašką ir veža specialią įrangą turinčiam plokštelių gamintojui.

Pačia populiariausia ir ekonomiškai naudingiausia paslauga Kęstutis įvardija bičių duonelės kūlimą. „Šiuo metu mūsų įranga sukasi visą parą, nes bitininkai duonelę iš avilių ima rudeniop, vasaros pabaigoje. Ją reikia greitai paruošti, kad neužpultų ir nesugraužtų kandys, tai apkrovimas viršija mūsų pajėgumus, net eilė laukia“, – paslaugos populiarumu džiaugiasi Šakių r. bitininkas.

K. Ūso klientai – įvairaus dydžio bitynų savininkai, nors didžiąją jų dalį sudaro smulkieji, kuriems paprasčiausiai neapsimoka investuoti į brangią įrangą, kad galėtų tai patys atlikti. Kulti ir džiovinti bičių duonelės nemažus kiekius atveža ir stambieji bitininkai.

Dar vienas Ūsų pajamų šaltinis – edukacijos apie bičių gyvenimą, kurias dažniausiai veda vaikų grupėms. Aktyviausias edukacijų laikotarpis – pavasaris ir ruduo. Nors keletą jų rengia ir vasarą, paprastai šeimoms, kurios sugalvoja jų sodyboje kokią nors asmeninę šventę paminėti. 

Edukacijas rengia ne tik savo sodyboje, jei yra poreikis – ir išvažiuojamąsias. Pasak Kęstučio, edukacijos taip pat gana paklausios, pavasarį net negalėjo visų norinčiųjų priimti.

Lietingą vasarą išryškėjo paslaugų nauda

Šiuo metu Ūsų bityne – apie 100 žiemai paliekamų avilių, kurių skaičius vasarą dažnai išauga iki 150. Kęstutis sako, kad jei neteiktų paslaugų, nevestų edukacijų ir negamintų įvairių produktų, tektų gerokai plėsti bityną, kad šeima galėtų pragyventi iš savo veiklos. Tačiau tokių minčių jų planuose kol kas nėra, nes tokiu atveju tektų samdyti pagalbininką – savo jėgomis jau nepavyktų visko tinkamai ir laiku atlikti. 

„Pradėjus vesti edukacijas ir teikti paslaugas tenka verstis per galvą, tačiau kol kas viską spėjame dviese su žmona. Kartais vaikai padeda, bet samdomų žmonių neturime. Mano sritis –  edukacijos ir bitės, jų produktų (medaus, duonelės, žiedadulkių, vaško) paruošimas, o žmona tuos produktus paruošia prekybai, gamina mišinius, dovanų rinkinius, žvakes ir kitas prekes, – apie darbų pasiskirstymą pasakoja K. Ūsas, prasitardamas apie asortimento plėtrą. – Iš bičių produktų labai daug ką galima daryti, reikia tik idėjų ir šiek tiek pinigų joms įgyvendinti. Mes judame ta linkme ir kažkada pasigirsime naujais produktais.“

Pasak jo, šiemet veiklų diversifikacija ypač pasiteisino, nes šalti, lietingi orai buvo labai nepalankūs bitininkystei. „Ši vasara iš mūsų atėmė daugiau negu pusę vidutinio derliaus. Prasta vasara buvo ir mums, ir bitėms“, – pastebi bitininkas ir priduria, kad klimato pokyčiai, tokie kaip ankstyvas šiltas pavasaris ir atšalimas vėliau, labai sunkina darbus, alina pačias bites.

Bitininkystei nepalankus ir monokultūrų išpopuliarėjimas laukuose – taip prarandamas vasaros medunešis, nes, Kęstučio žodžiais, jų krašte beveik neliko natūralių pievų, iš kurių suneštas medus ypač vertinamas.

Sunkiausia – įtikinti rinktis paslaugą

Kęstutis Ūsas pabrėžia, kad pradėjus teikti paslaugas teko nemažai mokytis, kaip viską tinkamai padaryti, susikurti technologiją, o sunkiausia buvo įtikinti žmones rinktis siūlomas paslaugas.

„Tai buvo labai sunku, juolab kad mūsų klientai – vyresni žmonės, nes dauguma bitininkų – pensinio amžiaus ir jiems ypač sunku perlipti per save, kad jo darbą kažkas kitas darytų. Bet tie, kurie pabandė, dabar kasmet mums veža ir patys stebisi, kodėl anksčiau nesikreipė paslaugos, o patys vargo“, – pasakoja K. Ūsas.

Jo įsitikinimu, jei ūkiai norės ekonomiškai naudingai dirbti ir išnaudoti savo žmogiškuosius ir finansinius išteklius, kai kuriuos darbus privalės perduoti paslaugų teikėjams, nes jiems atlikti būtina brangi įranga, kuri naudojama tik 2 savaites per metus. 

O galvojantiesiems apie paslaugų teikimą, K. Ūsas pirmiausia pataria atidžiai pasižiūrėti į savo ūkį ir rasti darbą, kurio nespėja ar labiausiai nenori daryti. Vadinasi, ir kiti ūkiai turėtų susidurti su ta pačia problema. 

„Jei galiu perlipti per save, investuoti į įrangą tam darbui palengvinti ir pasiūlyti kitiems paslaugą,  manau, toks pasirinkimas yra perspektyvus. Nišos atradimas – pasiūlyti žmogui problemos sprendimą. Kitas dalykas – viską gerai susiskaičiuoti, nes įšokti į batus gali greitai, bet gali tekti labai sunkiai juos vilkti. Žinoma, vertėtų paieškoti ir finansavimo šaltinių, nes parama – didžiulis palengvinimas“, – pataria bitininkas ir paslaugų tiekėjas K. Ūsas.