Prienų r. Šiandien sunku įsivaizduoti, kad mūsų protėviai dažniausiai augino ožkas bei avis ir tik gerokai vėliau pradėti auginti galvijai, o vėliausiai kiaulės. Dabar padėtis kitokia, tačiau lietuviška avininkystė pamažu žengia pirmyn. Ir nors oficiali statistika teigia, kad avienos gamyba Lietuvoje šiemet šiek tiek sumažėjo, tačiau avių augintojai tvirtina, kad prekyba ėriena ir aviena tiktai auga.

Ūkininkai Dalė ir Alvydas Stankevičiai iš Skersabalio kaimo (Prienų r.) irgi nusiteikę optimistiškai, nes per gerą dešimtmetį augindami avis jau užgyveno savo nuolatinį pirkėją, kuris beveik kiekvieną rudenį sugrįžta į ūkį apsirūpinti ėriena arba aviena.

Šiuo metu ir iki Naujųjų yra pats ėriukų pjovimas. Su prekybos centrais ar didesniais mėsos užsakovais ūkininkai sakė nebendradarbiaujantys, nes save vadina tik smulkiais avių augintojais. Jų avių banda svyruoja nuo 40 iki 80 gyvulių, o tai reiškia, kad yra labai nedidelė.

Avys ganosi nuo pusės iki hektaro „elektriniu piemeniu“ aptvertame plote ir per visą sezoną pabūvoja beveik visuose 8 ūkininkų turimuose hektaruose. Alvydas paneigia mitą, kad avys kvailos: jos labai greitai supranta, kada „piemuo“ išjungtas ir, žiūrėk, jau kaimyno žemėje. Prarasti avių dėl vilkų nepasitaikė, nors prieš kelis metus kažkas trejetą ir apdraskė.

Skerdiena sudaro mažiau nei pusę avies svorio

O viskas prasidėjo atsitiktinai. 2009 m. šeima savo reikmėms nusipirko vieną avytę, bet greitai suprato, kad tai geras gyvūnas – šiltuoju metu priežiūros reikia minimaliai. Todėl neilgai trukus pievoje jau ganėsi jų gerokai didesnis būrelis, supirktas iš įvairių rajonų, kad avys būtų negiminingos ir kuo sveikesnės.

Ūkininkai Dalė ir Alvydas Stankevičiai iš Skersabalio kaimo (Prienų r.) avimis susidomėjo atsitiktinai, tačiau greitai suprato, kad tai patrauklus užsiėmimas

Taip pamažu banda plėtėsi, atsirado pirmieji pirkėjai, ilgainiui tapę nuolatiniais. Ūkininkai pastebi, kad jų pirkėjų amžius svyruoja nuo 40 iki 60 metų. Dabar ūkyje galima įsigyti avienos, bet reikia pirkti bent pusę avies ar ėriuko. Anot Alvydo, to bijoti nereikėtų, nes jo ėriukai tikrai daug nesveria – jų skerdienos svoris svyruoja nuo 10 iki 16 kilogramų. Suaugusios avys didesnės, bet jų ir parduodama daug mažiau.

Beje, verta žinoti, kad skerdiena sudaro mažiau kaip pusę visos avies svorio – daug sveria kailis, galva, viduriai. Kaina pas ūkininkus irgi patrauklesnė nei prekybos centruose. Kilogramas skerdienos kainuoja 4,5 euro. Tuo tarpu parduotuvėse aviena nuo 5 iki 8 eurų, priklausomai nuo mėsos rūšies.

Avys pašarui išrankios

Šiandien pirkėjai labiau vertina ėrieną, t.y. avį iki metų amžiaus. Iki 7 mėnesių amžiaus ėriena – pati geriausia, nes liesesnė, bet maistingesnė. Vėliau pas gyvulį pradeda kauptis riebalai, ir mėsa tampa riebesnė. Tiesa, yra ir tokių pirkėjų, kurie nori kaip tik 3-4 metų avies ir nesibaido nei jos lajaus, nei kvapo.

Avienoje yra gircino rūgšties, nuo kurios ir priklauso kvapinės mėsos savybės, kurios stiprėja su avies amžiumi. Nors ūkyje auginamų Romanovų veislės avių mėsa to lajaus, o ir kvapo, kuris dažną dar vis vejasi iš vaikystės, beveik neturi. „O gaila, – juokauja Alvydas, – barščiai daug kam skanesni su senų veislių avių mėsa“.

Aviena laikoma viena iš sveikiausių mėsų, nors ir nėra labai liesa. Galbūt taip yra todėl, jog avys,  viena vertus, visai neišrankios pašarui, nes noriai per dienas peša žolę, o kita vertus, labai išrankios, nes bet ko tikrai neės.

Kai žiemą Alvydas šalia pagrindinių pašarų – šieno ir šienainio, į duodamas avižas įmaišė avims skirtų papildų, šios atsisakė ėsti ir mėgstamas avižas. Teko grįžti atgal prie beveik ekologinio šėrimo. O štai vasarą avytėms užtenka tiesiog žolės ir vandens – nieko daugiau nereikia, taigi ir jų priežiūra minimali.

Išrankios avys ir kaimynystei. Jeigu dar gali pakęsti tame pačiame tvarte esančias karves, tai kiaulių tikrai ne. Be to, jos labai mėgsta gryną orą, todėl nuo šios žiemos ūkininkas žada pasirūpinti jų pasivaikščiojimu gryname ore. Orai dabar šiltėja, o avys turi kailinukus – taigi nesušals. Beje, šių avių vilna ūkyje nenaudojama – ji yra šiurkšti ir nebūtų labai paklausi.

Alvydas Stankevičius sako, kad avys bet ko neėda

Netrūksta ir linksmų istorijų

Ėriukus avis gali atsivesti du kartus per metus, jų būna nuo 2 iki 5. Bet penketukas pasitaiko labai retai ir visi neišgyvena. Ėriuojasi šis gyvūnas pats, žmogaus pagalbos nereikia. Tik kartais tenka padėti ėriukus pamaitinti, jei jų gimsta daug.

Ūkininkai prisiminė beveik išskirtinį atvejį, kai viena avis nežindė savo vaikų. Visus kitus – mielai, o savų ne. Alvydas juokiasi ją praminęs gegute. Juokingų nutikimų būta ir daugiau. Štai vieną aviną pats šeimininkas išmokė badytis, o kitą sveikintis, pakeliant priekinę kojytę. Narsus avinas vėliau kėlė daug problemų, šeimininkai per jo smagumą turėjo ne vieną mėlynę, o besisveikinančio barono vėliau Alvydas jau negalėjo pats pjauti.

Tuomet suprato, kad jeigu augini gyvulius verslui, tai labai draugauti su jais nereikėtų. Nors jis paneigia mitą, kad pjaunama avis verkia. Sakė, neteko to niekada matyti, nors yra paskerdęs per 300 avių. Dar daugiau – manoma, kad jos nejaučia mirties, neturi jos baimės ir todėl mėsa laikoma labai sveika, nes neišsiskiria jokie baimės hormonai. Bet čia jau daugiau mokslinių tyrimų tema.

Vertinga mėsa

Ūkininkų šeima gi džiaugiasi, kad šiandien iš avininkystės galima išgyventi ir, nors padaugėjus avių augintojų, dėl pirkėjo reikia pakovoti, jis vis tiek yra. Ir turėtų būti, nes aviena, kaip jau minėta, sveika ir naudinga mėsa. Joje yra nemažai baltymų (apie 15 g/00 g) ir gana daug riebalų (apie 20 g/100 g mėsos), bet kaip tik šie riebalai – vertingi žmogaus organizmui, nes juose mažai cholesterolio ir jie lengviau virškinami.

Užsienyje atlikti tyrimai parodė, kad suvalgę tą patį kiekį įvairios mėsos, tik po avienos žmonės nesijautė apsunkę – joje gausu aminorūgščių, kurios geriau įsisavinamos. Be to, jau seniai įrodyta, kad šios mėsos gerbėjai turi mažiau problemų su širdimi ir pasižymi ilgaamžiškumu.

Stankevičių šeima taip pat mėgsta avieną. Dalė sakė kepa kumpį, mėgaujasi šašlykais ir keptais šonkauliukais, su aviena verda barščius ir kepa kepenėlių blynelius. O šiuo metu besitęsiantis ėriukų pjovimo sezonas gal ir nėra pats lengviausias ir net džiugiausias metas, bet negali jo išvengti, jeigu ėmeisi avininkystės ir ketini iš jos gyventi.   

Kaip ruošti avieną

• Vertingiausios avienos dalys – nugarinė ir  kumpis. Kumpis labiausiai tinka šašlykams, kibinams, plovui.
• Nugarinę ar nugarinės dalį su šonkauliais geriausia kepti, tačiau jokiu būdu neperkepti, nes mėsa gali tapti sausa.
• Nugarinė iškepa greičiau nei kumpio mėsa, o kepti didesnio nei 1–1,5 kg mėsos gabalo nepatariama, nes net ir ilgai kepamas jis gali neiškepti.
• Mentę ar krūtinės mėsą geriausia troškinti arba virti. Tam, kad verdama aviena būtų sultinga, dėti mėsą reikia į šaltą vandenį, užvirinti ant stiprios ugnies, nugriebti putas ir toliau virti ant mažos ugnies maždaug 80 laipsnių temperatūroje.
• Iš kaklo, kojų verdamos sriubos, gaminamos šaltienos. Ypatingas delikatesas – gyvulio akys, tačiau jų paragauti išdrįsta tik didžiausi gurmanai. Kaukazo šalyse akis skiriama garbingiausiam svečiui.
  

MŪ inf.