Utena. Vienas stambesnių šalies triušių augintojų - Paulius Dijokas - nesitikėjo, kad triušių auginimas Lietuvoje bus perspektyvi gyvulininkystės šaka. Išbandęs ją, ne tik neketina atsisakyti, bet ir visas pajėgas bei didžiąją dalį pelno skiria ūkiui modernizuoti ir plėsti.

Leliūnų seniūnijos Vosgėlių kaime įkurtame ūkyje šiuo metu laikoma apie 1000 triušių. P. Dijokas pasakoja, kad šalies ūkininkų gretas papildė grįžęs iš emigracijos. Nors tėvai ūkininkavo nuo pat nepriklausomybės atstatymo, jis savo ateities su žemės ūkiu nesiejo - šis žingsnis net pačiam truputį netikėtas buvo.

Su tuomet dar būsima žmona Marijana buvo išvykę padirbėti į užsienį. Darbus ir Norvegijoje, ir Airijoje gerai apmokamus turėjo, tačiau tėvams prakalbus apie ketinimą atsisakyti ūkio, pačiam ėmė kirbėti mintis apie galimybę išsaugoti ūkį ir imtis ūkininkavimo.

Pasitarę su Marijana, apsvarstę galimus sunkumus ir nesėkmes, nusprendė, kad abu darbo nebijo, o rizikuoti pasirengę.

„Juk ir užsienyje nelengvai dirbome, tik ten kažkam kitam tarnavom. Taigi nusprendėme pabandyti - pagalvojom, kai dirbi sau, ir darbas ne toks sunkus atrodo", - apie apsisprendimą grįžti į tėvų ūkį pasakoja pašnekovas.

Apie 100 ha dirbamos žemės, fermos pastatas, kad ir sena, vis gendanti ir vėl remontuojama, bet po laukus dar riedanti technika - tai buvo pamatas, ant kurio ir prasidėjo jaunos šeimos ūkininkavimas. Pasinaudoję europine parama įsigijo traktorių, visa kita - pirkta, įsirengta savo lėšomis.

Tik šit gyvulininkystės šakos - pienininkystė ir kiaulininkystė, - kurios iki tol buvo ūkyje vystomos, jaunajam ūkininkui pasirodė neperspektyvios.  

Pasirinkimo kriterijus - nedidelės investicijos

„Net nežinau, kaip triušius pasirinkom. Iš užsienio jokios patirties šioje srityje neparsivežėm, Lietuvoje taip pat nebuvo su kuo pasitarti - stambių triušių augintojų vos vienas kitas", - P. Dijokas mano, kad buvo rizikos tuomet taip aklai pradėti verslą.

Tačiau nusprendė imtis triušininkystės dėl to, kad bent jau iš pradžių didelių investicijų ši šaka, kaip tikėjosi, nepareikalaus.

Ryžosi ir dabar tikina nesigailįs nei iš emigracijos grįžęs, tėvų ūkį perėmęs, nei naujovę jame „įsukęs" - ėmęsis auginti triušius.

Pradžia buvo nedrąsi - įsigijo 12 patelių ir vieną patinėlį. Veislę rinkosi pagal įvairius kriterijus - atkreipė dėmesį, per kiek laiko užauga, į atsparumą ligoms, produktyvumo rodiklius.

Išsirinko hibridinę veislę Hyla - lankydamasis parodose, sako, pastebėjęs, kad jie nelaikomi grynaveisliais. Tačiau pasirinkimu nesiskundžiantis - mat „hyliukai" ir užauga palyginti greitai - per 3-4 mėnesius, ir ligoms atsparūs. Teoriškai jų vados produktyvumas yra 7 triušiukai, tačiau triušės dažniausiai, ypač vasaros metu, atsiveda 12-13 jauniklių.

Kiek jų triušidėje yra šiuo metu, ūkininkas teigia nė pasakyti negalįs - vis naujų jauniklių kasdien atsiranda, tai ir skaičiuoti kasdien reikėtų.

Realizacija pranoko lūkesčius

Dėl triušienos realizacijos pašnekovas tikina problemų neturįs. Juk jei būtų priešingai, argi suktųsi mintys apie tolesnę veiklos plėtrą ir su tuo susijusį ūkio modernizavimą?

Naujovės P. Dijoko ūkyje diegiamos nuolat - remontuojamos senosios fermos, o patalpose, kuriose kadaise garažas buvęs, įrengta skerdykla. Joje - nauji ir šiuolaikiški įrenginiai.

P. Dijokas teigia, kad vienas iš svarbiausių dalykų, į kurį turėtų atkreipti dėmesį triušininkyste besigundantys ūkininkai, ir yra būtent skerdykla. Jos įrengimas pareikalaus tikrai nemenkų investicijų. 

„Skerdykla tikrai neišvengiama, jei triušininkyste nori rimtai užsiimti. Aš nekalbu apie tuos sodininkus, kurie po keletą narvų turi arba ūkininkus po vieną ar porą šimtų triušių laikančius. Bet norint realizuoti didesnį kiekį, į skerdyklos įrengimą teks investuoti", - pasakoja ūkininkas.

Patikina pats ją apie pusantrų metų įsirenginėjęs - pastatą pritaikyti ir visą įrangą supirkti iš karto būtų buvę finansiškai per sunku. 

Tačiau skerdykla P. Dijokui, be triušių auginančiam ir mėsines vištas, lietuviškų vištinių žąsų būrį bei avių bandą, - sėkmingos realizacijos ir ūkininkavimo pagrindas.

„Alga turi būti ne minimali"

Didžiausia problema, su kuria susiduria, pasak paties ūkininko, yra „laiko ir darbo rankų stoka". Net reklamuotis apie savo užaugintą ir pagamintą produkciją „visu pajėgumu" nesiryžta, norėdamas išvengti nemalonių situacijų, kuomet pritrūkstama produkcijos. Skelbiasi tik vienoje internetinėje parduotuvėje bei turi savo nuolatinius klientus.

Ūkyje dirba tik dviese su žmona. Darbuotojų kol kas nesamdo, o tokį šeimos sprendimą paaiškina tuo, kad kol kas teišgalėtų mokėti darbininkams minimalią algą.

„Suprantam, kad už minimumą ir darbo kokybė gali būti atitinkama. Taigi, kai atsilyginti už darbą normaliai galėsime, tai ir ieškosime pagalbininkų ūkyje", - sako jaunasis ūkininkas.

Ūkį nusprendė plėsti

Tačiau pirkėjų stoka nesiskųsdami nutarė padidinti mėsinių vištų pulką. Iki šiol augindavę apie 100-200 paukščių - savo reikmėms ir vištiena dar aprūpindavę šeimos narius, artimiausius draugus.

Šiemet pirmi metai, kada vištidėje atsirado apie 1500 prancūziškų rudųjų mėsinių viščiukų. Kaip aiškina ūkio savininkas, pažiūrės, ar seksis? Juk ir skerdykloje visos būtinos vištų pešimo, dorojimo priemonės įrengtos, investicijos jau padarytos.

Viščiukai kol kas auginami patalpoje - išleisti į lauką, kad dienos šviesą paukščiai išvystų, natūraliai augančios žolės palesinėtų kol kas galimybių nėra. Tačiau tai, anot ūkininko, kitų metų uždavinys.

Tuo tarpu žąsys dieną laisvai sau po joms skirtą teritoriją gagena, tvenkinyje teškenasi ir tik vakare į patalpas, elektriniu piemeniu nuo laukinių gyvūnų apsaugotas, sugrįžta.

Pirkėjui siūlo apžiūrėti ūkį

P. Dijokas pasakoja, kad iki šiol savo dirbamoje žemėje užaugintų pašarų užtekdavę. Nors ūkis nėra sertifikuotas, vyriškis teigia ūkininkaujantis kuo natūralesniais metodais.

Anot jo, savo potencialiems pirkėjams pataria prieš perkant iš jo produkciją atvykti į ūkį, apžiūrėti triušių, avių bei paukščių auginimo sąlygas, pasėlius.

„Nesuprantančiam gal ir nebus labai aišku, kad 1-1,5 tonos kviečių iš hektaro mažai derlingose žemėse gali kulti tik jos trąšomis neprisotinęs. Tačiau bent kiek suprantantieji į laukus pažiūrėję pasakys, kaip auginami javai ir ankštiniai. Ir paukščių, triušių bei avių auginimo sąlygų nuo atvykėlių neslepiu. Manau, kad geriausia reklama - rekomendacijos. Bent jau mūsų ūkyje tai pasiteisino", - tikina pašnekovas.

MŪ inf.