Jonava. Augalininkystės ūkį Žeimiuose puoselėjantis Gintaras Stašionis šiuo metu dirba per 150 ha žemės, iš kurios 130 ha yra nuosava, ir daugiau plėsti valdų negalvoja, tad ir kovose dėl žemės nedalyvauja. Jo įsitikinimu, laimingas ne tas, kuris turi daug, bet tas, kuriam užtenka.

Pasak jo, intensyvi plėtra užsuka užburtą ratą, nes įsigijęs gerokai galingesnės technikos nei reikia, ūkininkas pamato, kad gali padaryti daugiau, todėl puola visokiais būdais nuomotis daugiau žemės. Tada turima technika tampa per silpna, tenka vėl ją atnaujinti, įsigyjant šiek tiek galingesnę, t. y. su rezervu – ir taip be galo, jei nesuvokiama, kad gana.

G. Stašionis pritaria Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto mokslininkams, kad rentabiliausias augalininkystės ūkis yra nuo 250 iki 400 ha, o didesniuose viskas eina žemyn, nes išauga logistika, išlaidos, žmonių poreikis, prasideda socialinės ir gamtosauginės problemos.

„Kas valstybei geriau – savininkai ar samdiniai? Mano galva, turi būti kuo daugiau savininkų, smulkaus verslo atstovų. Gaila, kad pasukome ne tuo keliu, nes dabar kiekviena partija turi savo žemvaldį. Kai daug ūkių, daug savininkų, visos šeimos gyvena čia, vaikai lanko mokyklas, o turto turintys žmonės niekur nebėga, nes tai pririša, vadinasi, sprendžiamos socialinės problemos, migracijos klausimai“, – tvirtą nuomonę išsako ūkininkas, aktyviai dalyvaujantis ir politinėje, ir visuomeninėje veikloje. Jis – Jonavos r. savivaldybės tarybos narys, Žeimių bendruomenės pirmininkas.

Atnaujinti technikos parką padėjo parama

Savo ūkį prie vidutinių priskiriantis G. Stašionis sutinka, kad 150 ha šiek tiek mažoka, norint daryti rimtas investicijas ir gerokai atnaujinti techniką bei ūkio infrastruktūrą, todėl tenka dirbti su senomis mašinomis, dažniau rinktis naudotą techniką. Nemažai metų ūkyje buvo dirbama sena rusiška ir baltarusiška technika, o pirmasis vakarietiškas traktorius buvo 1995 m. gamybos naudotas lenkiškas Ursus, dirbantis ūkyje dar ir dabar – prie jo kabinamas tankintuvas, todėl apautas dvigubais ratais, kad arimų labai nesuspaustų.

Antras šio traktoriaus darbas – universalios džiovyklos sukimas, mat ji gali veikti elektra arba sukama traktoriaus darbinio veleno.

Viena pagrindinių ūkio mašinų G. Stašionis įvardija teleskopinį Manitou krautuvą – jį naudotą įsigijo iš Lenkijos, nes ten, jo žodžiais, naudota technika pigesnė nei Lietuvoje. „Sakyčiau, visi, kas į projektus eina, pirmu numeriu turėtų įrašyti teleskopinį krautuvą. Jo neturint, neleisčiau visai projekte dalyvauti. Kiek sutaupo jis sveikatos, o ateityje ir vaistams pinigų, nes palengvina daugybę darbų“, – sako ūkininkas.

Prieš 8 metus ūkis kartą pasinaudojo ES parama – ji tapo didžiuliu postūmiu technikos parkui atnaujinti. Įgyvendindamas didžiulį 0,5 mln. litų siekusį projektą, ūkininkas įsigijo naują vakarietišką traktorių, plūgą, skutiklį, purkštuvą, tręštuvą, mobilią džiovyklą. Beje, tais metais ūkis džiaugėsi ypač geru derliumi ir aukštomis supirkimo kainomis (buvo mokama po 700 Lt/t kviečių), tad apsiėjo be banko paskolų.

„Pagrindinis technikos pasirinkimo kriterijus – kainos ir kokybės santykis, labai nesureikšminant prekės ženklo. Pirmiausia atmetu pigiausią ir brangiausią variantą, tada analizuoju, ką galiu rinktis, būtinai pasikonsultuoju su vienas ar kitas mašinas turinčiais ūkininkais, tai – pati geriausia rekomendacija. Be to, moku pats virinti ir konstruoti, tai, esant poreikiui, ir kai ką perdaryti pagal save galiu“, – kas lemia technikos pasirinkimą, atskleidžia Gintaras.

Taip jo technikos parke atsirado suomiškas Valtra traktorius, ispaniškas plūgas, lenkiška sėjamoji ir diskinis skutiklis, lietuviškas „Pasvalio agrodileris“ purkštuvas.

Patenkintas G. Stašionis ir rusišku Don javų kombainu, prieš porą metų įsigytu iš kaimyno, kuris jį laikė kaip atsarginę ūkio mašiną. Tiesa, įsigyti naujesnio modelio galingesnį kombainą nei prieš tai turėjo buvo priverstas dėl per javapjūtę kilusio gaisro. „Per savo ūkininkavimo laikotarpį du Don kombainus sudeginau, nes neišvaliau, kažko nesužiūrėjau. Labai gaila, kad taip nutiko, ypač pykstu ant savęs, kad po pirmojo gaisro atidesnis nebuvau“, – prisipažįsta ūkininkas, guosdamasis tuo, kad kombainai nebuvo brangūs.

Aria ne visus laukus

Augina G. Stašionis žieminius kviečius, rapsus, žirnius, kad turėtų sėklos, jei žiemkenčiai neperžiemotų, sėja ir šiek tiek vasarinių kviečių, kurių grūdus dvejus metus palaiko, paskui parduoda ir vėl įsigyja naują sėklą.

Dirbama žemė geografiškai išsidėsčiusi keturiose skirtingose vietose – keturiuose ne vientisuose, o iš kelių laukų sudarytuose plotuose, kurių dydžio vidurkis siekia 35–38 ha. Tad ir taiko G. Stašionis keturių laukų sėjomainą, kviečių niekada neatsėliuoja, juos augina dviejuose plotuose, o po jų sėja rapsus bei žirnius.

Konservatyvių pažiūrų žmogumi save vadinantis ir dirvos skutimą žemės knisimui prilyginantis G. Stašionis plūgo ir arimo atsisakyti nežada. Visiškas perėjimas prie minimalaus žemės dirbimo jam nepriimtinas, juo labiau tiesioginė sėja, kuri ypač imli glifosatų naudojimui. „Nepasakyčiau, kad skusti yra pigiau ar greičiau, nes šiuolaikiniai vartomi plūgai yra itin našūs, žemę tvarkingai suaria, net miela žiūrėti. Priešingai nei žvelgiant į su ražienomis suknistus laukus, džiaugiasi akys rudeniniu arimu“, – sako ūkininkas, kasmet ariantis pusę laukų. 

Į artas dirvas paprastai sėja žieminius rapsus ir dalį kviečių. Laukus, kuriuose augo žirniai, išdirba diskiniu ir strėliniu skutikliais, išbarsto trąšas ir pasėja kitą dalį kviečių. Tokią pat technologiją taiko ir sėdamas žirnius, kuriuos augina per žiemą paliktose ražienose, mat dalyvauja aplinkosauginėje programoje „Ražienų laukai per žiemą“. Taip kiekvienas iš keturių sėjomaininių plotų dvejus metus neariamas, tada vėl dvejus metus ariamas.

„Tokios technologijos pasiteisino ir tas pusinis arimas mums labai tinka. Laikausi nuomonės, kad vis vien kas kelerius metus laukus suarti būtina, nes tai geriausias piktžolių, ypač tokių kaip dirsės, smilguolės, tuščiosios avižos, kontrolės būdas“, – įsitikinęs ūkininkas.

Pasak jo, mažinti arimą ir žirnius sėti į neartus laukus paskatino klimato pokyčiai. „Ūkininkaujant nuo 1990 m. labai aiškiai matyti, kaip pasikeitė klimatas. Anksčiau apie gegužės 10 d. užeidavo pavasariniai lietūs ir pildavo iki 10 dienų. Dabar apie tai visi pamiršome ir drėgmės, kuri augalams dygti būtina, gegužę labai trūksta. Taip ir išmąsčiau, kad pavasarį laukų arti nereikia, užtenka išdirbti 6–7 cm gyliu, taip neišgarinant drėgmės, ir 5 cm gylyje pasėti žirnius“, – savo technologiniais atradimais dalijasi G. Stašionis.

Visą straipsnį skaitykite žurnalo „Mano ūkis“ rugpjūčio mėnesio numeryje

MŪ inf.