Kauno r. Kai likimas paskatino Rūtą ir Mindaugą Kaminskus keisti požiūrį į gyvenimą, jie nusipirko apleistą sodybą, kurioje per krūmus ir žoles net namelio nesimatė.

Visus metus Mindaugas vienas pats pjovė krūmynus ir tvarkė teritoriją, vėliau dar į pagalbą pasitelkė škudžių avių bandą. Kai vietovė pagaliau tapo tinkama gyventi ir ūkininkauti – čia buvo įkurtas angusų ūkis.

Kaminskų ūkis Girininkų I kaime (Kauno r.) išpuoselėtas, sutvarkytas, tarp apšarmojusių pušų tingiai po sniegą vaikščioja galvijai – vaizdas lyg iš atviruko. Gera čia gyventi ir gausiai šeimai – Mindaugas ir Rūta augina keturis vaikus: šešiolikmetį Matą, vienuolikmetį Jorį, penkerių Ainių ir trejų Saulę. Ūkis pripažintas konkurso „Metų ūkis 2024“ laureatu.

Angusus pasirinko dėl jų savybių

„Niekada nesigailėjau sprendimo palikti miestą. Džiaugiuosi gyvenimu čia, kur basas galiu vaikščioti, kur matau keturis metų laikus, kur galiu apsikabinti medį“, – nuoširdžiai kalba M. Kaminskas. Gamta jį lydi nuo vaikystės. Augo Kauno priemiestyje, vasaras leido tikrame kaime pas tetą Rokiškio rajone.

Kaminskai ūkį įkūrė pasinaudoję jaunųjų ūkininkų parama. Paramos lėšomis pirko veislinius gyvulius, įgyvendino keletą investicinių projektų.

„Didžiausia mūsų rizika – ūkis vienos krypties; jeigu galvijininkystę ištiktų sunkmetis, kita šaka neišgelbėtų, kaip mišriuose ūkiuose. Tad nerimas širdyje dėl dienos X, ypač kai šeimoje keturi vaikai, nuolat juntamas“, – neslepia ūkininkas.

Galvijų Kaminskai įsigijo 2018 metais. Pirmąsias 23 angusų telyčias pirko iš Lazdijų r. ūkininko, kuris turėjo gerą veislinę bandą. Pasirinko angusus, nes tai genetiškai beragė ir pusiau intensyvi veislė, jų mėsa geros kokybės, pasižyminti marmuringumu, kuris dėl raumenyje esančių riebalų suteikia daugiau skonio.

Iš pradžių buvo visko – ir sunkesnių veršiavimųsi, ir priežiūros klaidų. Rūtai teko sprukti nuo ką tik apsiveršiavusios karvės. Visko reikėjo mokytis, bet pasiekė tiek, kad dabar net sugeba sugipsuoti lūžusią veršelio koją (teko tai daryti patiems, kai veterinarai atsisakė gydyti).

„Na, sakau, jeigu žmogui koją galima gipsuoti, sugipsuosim ir veršeliui“, – teigia Rūta Kaminskienė – medikė, anestezistė, dirbusi ligoninės intensyviosios terapijos skyriuje. Abu bendromis jėgomis sutvarkė lūžusią koją – išvalė žaizdą, sutvirtino, sugipsavo ir veršelis sėkmingai išgijo.

Mindaugas, buvęs ugniagesys, šmaikštauja, kad kartais jaučiasi esąs labiau medikas negu Rūta – veršeliams yra ir dirbtinį kvėpavimą atlikęs, ir kelių vos gimusių veršelių gyvybes išgelbėjęs.

Ūkininkai galvijus laiko pašiūrėje, kurią Mindaugas kruopščiai prižiūri – kreikia kasdien arba, jeigu sausa ir pašalę, kas antrą dieną. Samdomų darbuotojų ūkyje nėra, problema, kaip ir daugelyje kaimų – nėra kam dirbti. Bet su tiek gyvulių Kaminskai kol kas susitvarko patys.  Geru tėvų pagalbininku ūkyje jau tapo vyriausiasis sūnus Matas.

Ateities planuose – penėjimas

Šiose Pakaunės apylinkėse aplink driekiasi javų laukai, įsigyti daugiau žemės neįmanoma, tad ūkio plėtros galimybės ribotos. O ir gyvulių kiekis optimalus šeimos ūkiui, nes be samdomų darbuotojų daugiau jų prižiūrėti būtų sunku. Apie didesnę bandą Mindaugas galvotų, jeigu įsigytų našesnės technikos, kuri pagreitintų pašarų gamybą, arba įsirengtų siloso tranšėjas.

„Bet kol to neturiu, bandysiu penėti prieauglį. Turiu pašarų dalytuvą, šiaudų pūstuvą – reikia juos pagaliau įdarbinti, – sako Mindaugas. – Šią techniką įsigijau su parama prasidėjus koronaviruso pandemijai, bet tuometė situacija sustabdė visus planus.“

Visus nujunkytus veršelius Mindaugas parduoda, tik geriausias telyčias palieka bandos pakaitai. Dalį šių metų prieauglio ūkininkas planuoja palikti penėti.

Visą pasakojimą apie ūkį rasite vasario mėn. žurnale „Mano ūkis“.