Kauno r. Technika Almantą Šeputį traukė nuo mažens, todėl ateitį siejo su mechaniko darbu serviso įmonėje, o ne su ūkininkavimu. Tačiau ūkininkaujančio tėčio įkalbintas surizikavo pabandyti, o padirbėjęs nauju vakarietišku traktoriumi pakeitė požiūrį į žemės ūkį.

Daugiau kaip prieš penkiolika metų Panevėžiuke, Kauno rajone, ūkį įregistravęs ir su jaunojo ūkininko įsikūrimo parama įsigijęs naują vakarietišką traktorių, A. Šeputis savarankiškai, be Anapilin iškeliavusio tėčio Romualdo pagalbos ir paramos, ūkininkauja jau dešimtmetį. Tėčiui mirus, jis perėmė jo žemes ir ne vienus metus kurtą augalininkystės ūkį.

„Dabar net neįsivaizduoju, kad galėčiau kažką kitą dirbti. Viena, galiu pats sau darbus dėliotis, antra, prie technikos krapštytis, garaže darbuotis. Man patinka dirbti su žemės ūkio technika, smagu ir į laukus važiuoti, stebėti, kaip darbas ir pastangos duoda rezultatų“, – dėl sprendimo ūkininkauti Almantas nesigaili.

Darbuotojų trūkumą kompensuoja galingesne technika

Šiuo A. Šeputis dirba 350 ha, iš kurių 150 ha sudaro nuosava žemė. Kadangi aplinkui nemažai stambių ūkių, didinti dirbamos žemės plotus galimybių nėra, kita vertus, tai optimalus plotas dirbant pačiam, svarbiausia – pasėlius tinkamai prižiūrėti ir spėti visus darbus atlikti laiku.

„Kad spėčiau visus darbus atlikti pagal terminus, stengiuosi įsigyti galingesnę techniką nei reikėtų mano ūkiui. Su turima galėčiau dirbti iki 500 ha, bet vienam sunkiai sektųsi su visais darbais susidoroti“, – pastebi jaunas ūkininkas.

Kauno r. ūkininkai Almantas ir Indrė Šepučiai su dukromis – mažąja Armanda ir vyresnėle Andrėja

Šį pavasarį, kai vasarinių augalų sėti reikėjo palyginti nedaug, tik 35 ha (15 ha pupų ir 20 ha miežių), o žieminiai rapsai ir kviečiai peržiemojo neblogai ir atsėti jų neteko, Almantas visus darbus atliko vienas. Vis dėlto sutinka, kad ūkiui vieno patikimo darbininko reikėtų.

Pirmenybę teikia naudotai technikai

Ūkininkavimo pradžioje įsigytu nauju traktoriumi Valtra  padirbęs, ir, kaip pats sako, supratęs, kad žemės ūkis gali būti įdomus, vėliau A. Šeputis pirko kad ir naudotą, bet tik vakarietišką techniką. Tad dabar jo technikos parke – vienas John Deere, du Case IH traktoriai, Manitou krautuvas, New Holland javų kombainas, Väderstad sėjamoji, Köckerling noraginis skutiklis,prikabinamas Kverneland pesticidų purkštuvas ir Bredal trąšų barstomoji.

Turi Panevėžiuko ūkininkas ir nedidelį ekskavatorių melioracijos grioviams tvarkyti ir krovininį automobilį grūdams vežti. Pasak jo, pastarąją gana mažai per metus naudojamą mašiną brangu išlaikyti, tačiau ji ūkiui būtina – per kūlimą priprašyti ką nors išvežti grūdus sunku, o turimas sandėlis grūdams laikyti nėra itin didelis.

Visą techniką, išskyrus su parama įsigytą mažesnį Case IH traktorių ir purkštuvą, ūkininkas pirko kelerių metų senumo. „Naujų mašinų kainos didžiulės, todėl perku naudotas. Didžiausią dėmesį kreipiu į gamybos metus ir tai, kad būtų išdirbusios kuo mažiau motovalandų. Man svarbu, kad traktorių pavarų dėžė būtų patvari mechaninė, automatinių nenoriu, nes jų remontai labai brangūs, o laiko tik apie 6 000 motovalandų“, – technikos pasirinkimo kriterijus vardija mechanikos inžinieriaus specialybę turintis ūkininkas.

Pats viską remontuoja

Visą ūkio techniką A. Šeputis pats remontuoja ir prižiūri, keičia dylančiąsias dalis. Į servisą kreipiasi, jei remontui atlikti savo dirbtuvėse neturi sąlygų.

Ūkio dirbtuvėse jis įgyvendina ir pomėgį konstruoti. Šios žiemos darbas – ant senos važiuoklės ir rėmo baigiama sukonstruoti nauja priekaba, o tarp jau įgyvendintų projektų – du patobulinti rusiški traktoriai. Vienas jų – kirovas su prikonstruota vilkiko kabina ir varikliu.

Šios žiemos A. Šepučio darbas – ant senos važiuoklės ir rėmo baigiama konstruoti priekaba

„Pakeitus kabiną ir įdėjus kondicionierių, pagerėjo komfortas, nereikia sėdėti atidarytais langais visam dulkėtam, tai jau iš karto smagiau. Be to, pakeičiau vairo kolonėlę ir įdėjau lengvą vairą, nes per dieną sukiojant rusišką vakare rankų nebejauti lyg būtum gerai pasportavęs. Kol nuvažiuoji iki dirvos dar jauti, kad važiuoji rusišku traktoriumi, bet dirvoje įsijungi tą pavarą, kuria dirbi, ir didelio skirtumo nėra, ar sėdi vakarietiškame, ar rusiškame traktoriuje“, – tikina technikos mylėtojas.

Jis pripažįsta, kad tenka nemažai galvą pasukti, kai prie rusiškos dėžės reikia vakarietišką variklį pritaikyti, jungtis sugalvoti ir ištekinti. „Iš pradžių konstruoti pradedu su didžiule aistra ir užsidegimu, bet link pabaigos, atrodo, kantrybė ir nervai baigiasi. Galų gale baigęs sakau, kad tai paskutinis projektas, bet praeina kažkiek laiko, užsimiršta ir vėl norisi eiti į dirbtuves, galvoti ir kažką naujo daryti“, – juokiasi Almantas.

MŪ inf.

Visą straipsnį skaitykite žurnalo „Mano ūkis“ gegužės numeryje