Kaunas. Net dvi žemės ūkio inžinerijos studijų programos šiemet nesurinko grupių ir buvo uždarytos. Ar bus kam ateityje remontuoti ir prižiūrėti žemės ūkio techniką? Kaip tai atsilieps visam žemės ūkiui?

Lietuvos žemės ūkio technikos asociacijos vadovo Eriko Bėronto įsitikinimu, tai rimta problema, nes specialistų poreikis didelis, o jų vis mažiau parengia ne tik Universitetas (Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija - red.), bet ir profesinės mokyklos. Pasak jo, sunaikinus profesinių žemės ūkio mokyklų tinklą, žemės ūkiui padaryta didžiulė žala.

„Ne kiekvienam, norinčiam remontuoti, prižiūrėti traktorius ar kombainus, būtina išmanyti fizikos aukštumas. Šiam darbui reikalingų žinių puikiausiai galėtų suteikti žemės ūkio mokyklos. O kalbant apie žemės ūkio mechanikos inžinerijos studijas Universitete, pirmiausia reikėtų rasti būdų, kaip sudominti jaunuolius rinktis šią sritį, o antra – gal reikėtų daryti išimtis motyvuotiems jaunuoliams ir mažinti balų kartelę?

Paradoksali situacija: žemės ūkis, nors ir perspektyvi, tačiau vis dar nėra patraukli sritis, o kartelė iškelta aukštai, šią sritį norintys studijuoti jaunuoliai paleidžiami, neleidžiant jiems įgyti išsilavinimo. Tad ką jie daro? Keičia kryptį ir nuo žemės ūkio nusisuka. Jei būtų perteklius, tada galima kelti konkursinį balą“, – sako E. Bėrontas ir svarsto, kodėl motyvuotiems jaunuoliams, kurių balai buvo žemesni, nepasiūlyta galimybės studijuoti mokant už mokslą?

Jo teigimu, žemės ūkio mechanikos inžinierių trūkumą jau apie 10 metų jaučia visos Vakarų šalys, tai pagrindinė visų tarptautinės žemės ūkio technikos pardavėjus vienijančios organizacijos CLIMMAR narių susitikimų tema (Lietuvos žemės ūkio technikos asociacija - viena iš jų).

Galima remtis užsienio patirtimi

E. Bėronto teigimu, Lietuvos švietimo sistemoje susitelkiama visai ne į tuos dalykus, į kuriuos reikėtų. „Reikalaujama gerų lietuvių kalbos ar matematikos balų, o tokie dalykai kaip fizika, chemija, biologija tarsi lieka antrame plane, nors tai esminiai dalykai renkantis kryptį ir profesiją.

Todėl jaunimas eina lengvesniu keliu, nelaiko šių dalykų egzaminų, todėl inžinerinės studijos, palyginti su teise ar ekonomika, kur gerokai lengviau įstoti, tampa nekonkurencingos“, – savo nuomonę dėsto pašnekovas, atkreipdamas dėmesį į užsienio universitetų praktiką.

Pasak jo, norint įstoti į kitų šalių, pvz., Nyderlandų ar Jungtinės Karalystės universitetų inžinerines studijas, nereikia laikyti fizikos ar stojamųjų egzaminų – užtenka metinio pažymio ir anglų kalbos žinių. Ir jau sausį–vasarį jaunuoliai žino, kad yra priimti studijuoti.

„Jau dabar didelė dalis abiturientų pasirenka studijas užsienyje, vadinasi, mūsų universitetai netenka studentų. Taip po kelerių metų Lietuvos universitetuose nebus lietuvių, nes užsieniečiams jiems sudarytos palankios sąlygos.

Žinoma, tai nėra blogai, bet gaila, kad užtrenkiamos durys saviems. Kaip tada į žemės ūkį ateis inovacijos, technologijos, kas jas atneš? Tai užburtas ratas su problemų virtine“, – pabrėžia E. Bėrontas ir priduria, kad tokiu atveju vienintelė išeitis liks iš kitų šalių vežtis žmones, kurie bus baigę žemės ūkio profesines mokyklas.

Įmonių vadovai prognozuoja niūrią ateitį

Įmonės „Inter AG“ direktorius Ugnius Stančiauskas neabejoja, kad tai, jog nesurinkta studentų ir žemės ūkio mechanikos inžinerijos ir sumaniosios inžinerijos programos šiais metais uždarytos, yra didelė žala žemės ūkiui.

„Švietimo, mokslo ir sporto ministerija kartu su Universitetu imtis priemonių palengvinti stojimą, sudominti, padidinti stipendijas, kad studentai norėtų eiti į šias programas. KItaip visa tai žemės ūkiui atsilieps blogai: jei nebus rengiami specialistai, neturėsime mechanikų, inžinierių, žemės ūkio technikos vadybininkų ir t. t.“, – pastebi U. Stančiauskas ir priduria, kad jau dabar nemažai specialistų iš kitų šalių dirba Lietuvoje.

Jo įsitikinimu, kitų sričių inžinieriai galėtų užpildyti spragą, tačiau jų paruošimas, mokymas, supažindinimas su žemės ūkio technikos specifika pareikalaus laiko.

Žemės ūkio technikos prekybos įmonės investuoja į darbuotojų perkvalifikavimą – organizuoja ne tik vidinius mokymus, bet ir pasitelkia Vakarų šalių gamyklas, kurios moko inžinierius, kad jie galėtų tinkamai prižiūrėti mašinas ar įrangą.

Kad Lietuva jau dešimtmetį neparengia pakankamai mechanikų, pabrėžia ir įmonės „Rovaltra“ vykdantysis direktorius Jonas Trainaitis. „Ne kartą apie tai kalbėta, diskutuota, bet vis nerandama programos ir tinkamos pritraukimo formos. Tai jaučiama ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje“, – pastebi J. Trainaitis, pripažindamas, kad jaunuolių nevilioja mechaniko darbas ir dėl ne visada komfortiškų sąlygų.

„Gali tekti techniką tvarkyti esant šalčiui ar karščiui, dulkėms. Darbo aplinkoje – tepalai, nepatenkinti klientai, nes atvykstama problemų šalinti. Tad nors šiame sektoriuje atlyginimai didesni, tačiau jaunimas noriau renkasi mažiau apmokamą, tačiau komfortišką darbo vietą“, – sako „Rovaltros“ atstovas.

Jis įsitikinęs, kad įmonės mielai įdarbintų ir Lietuvoje žemės ūkio inžineriją studijuojančius užsieniečius, nes bendrauti galima anglų kalba, tik reikėtų, kad mokymo įstaigos šiuos studentus užvestų ant kelio, padėtų tartis su darbdaviais.

O Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją ir mūsų šalies mokymo įstaigas jis kviečia pasidomėti Latvijos patirtimi. Šioje šalyje technikos atstovai kreipiasi į mokslo institucijas arba pačios mokymo įstaigos domisi, kokių specialistų reikia ir pagal sutrumpintas 1–2 metus programas moko, pavyzdžiui, vien mechanizacijos, hidraulikos ar elektronikos – būtent šių sričių specialistų labiausiai ir trūksta.

J. Trainaitis atkreipia dėmesį, kad tokius specialistus kitose užsienio šalyse rengia ne tik universitetai, bet ir kolegijos, profesinės mokyklos. Svarbiausia, kad mokymo įstaiga suteiktų pagrindus – visa kita priklauso nuo žmogaus noro dirbti ir gilinti žinias, nes ir technikos prekybos įmonės, ir gamintojai nemažai investuoja į darbuotojų mokymus.

„Gamyklos kasmet organizuoja mokymus, tikrina darbuotojų žinias, nes mato kompetencijos trūkumą. Gamyklose yra mokymo klasės, kuriomis galbūt galėtų pasinaudoti mokymo įstaigos, per mainų programas studentų grupes siųsdamos gilinti praktinių žinių“, – svarsto J. Trainaitis. Tiesa, pripažįsta, kad didžiausia problema tokiu atveju būtų finansai ir studentų išlaikymas užsienyje, tačiau mano, kad, labai norėdama, valstybė rastų būdų tokioms programoms finansuoti.