Pasitaiko atvejų, kai ūkininkai, neįvertinę galimybių įvykdyti išankstines pardavimo sutartis, bando kaltinti nepalankias gamtos sąlygas. Tuomet prašo sausrą pripažinti nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybe ir, paskelbus ekstremaliąją situaciją, atleisti nuo sutartyse numatytų įsipareigojimų. Tokie ginčai pasiekė ir teismus.

2018–2019 metais dalį Lietuvos rajonų pavasarį ir vasarą užklupo sausra, todėl Vyriausybė savo nutarimais paskelbė visame žemės ūkyje ekstremaliąją situaciją. Advokatų profesinės bendrijos „Bulotas ir Gasiūnas“ advokato Gedimino Buloto nuomone, vien tai, kad Lietuvoje dėl sausros buvo paskelbta ekstremalioji situacija, dar nereiškia, kad ūkininkas dėl to turi būti atleistas nuo atsakomybės. Pagal teisės aktus ekstremalioji situacija nėra nenugalimos jėgos aplinkybė, dėl kurios visi ūkininkai automatiškai atleidžiami nuo sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Force majeure nenurodyta ir 2018-2019 m. Vyriausybės nutarimuose dėl ekstremaliosios situacijos paskelbimo.

G. Bulotas primena, kad tik nedaugelyje ginčų ūkininkams teismuose pavyko išvengti atsakomybės už sutarčių neįvykdymą. Tai nulėmė ne apeliavimas vien į sausrą ir Vyriausybės nutarimą dėl ekstremaliosios situacijos paskelbimo, o konkrečios bylos aplinkybės ir daugelis kitų įrodymų. Teismai kiekvieną atvejį nagrinėjo individualiai ir, įvertinę visus byloje esančius įrodymus, sprendė, ar konkrečiu atveju ekstremalios meteorologinės sąlygos laikytinos nenugalimos jėgos aplinkybėmis, lemiančiomis atleidimą nuo sutarčių įsipareigojimų. Vien faktas, jog sausringais metais, kuriais buvo paskelbta ekstremalioji situacija ir gautas prastas derlius, nebuvo pripažintas nenugalimos jėgos aplinkybe.

Akivaizdu, kad Lietuvos klimato sąlygos negarantuoja įprastinio derliaus. Šalyje pasitaiko audrų, liūčių, sausrų ir kitų gamtos reiškinių, turinčių neigiamą įtaką žemės ūkio produkcijai. Tai patvirtino Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Tyrimų ir plėtros skyriaus vedėjas Donatas Valiukas. Jis tyrė stichines sausras ir sausringuosius laikotarpius 1961–2015 metais. Atlikti tyrimai liudija, kad per pastaruosius porą dešimtmečių sausros tapo dažnesnės ir apimą vis didesnę šalies teritoriją. Anot D. Valiuko, sausros dažniau užklumpa vakarų ir pietvakarių Lietuvą, rečiau – pietrytinę ir rytinę dalis. Paklaustas apie prognozes, skyriaus vedėjas atsakė, kad ateityje, keičiantis klimatui, stichiniai gamtos reiškiniai, turintys neigiamą įtaką žemės ūkiui, bus dažnesni. Dėl to ūkininkams  teks prisitaikyti prie naujų gamtos sąlygų ir rinktis nepalankioms gamtinėms sąlygoms  atsparesnius augalus arba veisles.

Advokato G. Buloto teigimu, net ir tuo atveju, kai dėl nepalankių oro sąlygų nepavyksta užauginti numatyto derliaus, privalu vykdyti sutarčių įsipareigojimus. Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog Lietuvos klimato sąlygos yra tokios, kad būna liūčių, pasitaiko audrų ir kitų gamtos reiškinių, dėl kurių gali žūti derlius, tačiau tai savaime nėra netikėta ar nenuspėjama. Teisininkas pabrėžė, kad ūkininkas, kaip savo verslo žinovas, sudarydamas sutartį dėl auginamos žemės ūkio produkcijos pardavimo, privalo suvokti nepalankių orų padarinius, numatyti jų pasekmes būsimam derliui ir būti pasirengęs, kad dėl to gali nukentėti pasėliai ir jų kokybė. Sutariant dėl konkretaus produkcijos kiekio pardavimo, reikia įvertinti galimus būsimus nuostolius ir nepalankių gamtinių sąlygų nulemtą mažesnį derlių. Ūkininkas, įsipareigodamas parduoti planuojamą derlių, kurį skaičiuoja neįvertinęs neigiamų gamtos sąlygų,  turi prisiimti galimą riziką, kad, užauginęs menkesnį derlių, neįstengs įvykdyti sutarties ir dėl to gali atsirasti nepalankių pasekmių. Už sutarties nevykdymą gresia civilinė atsakomybė, tenka atlyginti nuostolius, mokėti baudą ir delspinigius.

Pagal įstatymą šalis gali būti atleista nuo atsakomybės už įsipareigojimų neįvykdymą, tik jeigu įrodo, kad tai atsitiko dėl aplinkybių, kurių negalėjo kontroliuoti ir protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui.

Į teismus nutarę kreiptis ūkininkai turėtų pateikti Prekybos, pramonės ir amatų rūmų pažymą, liudijančią nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybes. Tam būtina rajono žemės ūkio skyriaus ar kitų kompetentingų institucijųišduota pažyma apie nukentėjusius pasėlius. Tačiau, anot ekspertų, tokia pažyma savaime negarantuoja pergalės teisme, ji vertinama drauge su kitomis aplinkybėmis ir kitais įrodymais. Ne paslaptis, kad tokios pažymos buvo išduodamos formaliai, net neapžiūrėjus laukų ir neištyrus pačių pasėlių.

Tai, kad sausros ir liūtys vis dažniau kiša koją Lietuvos ūkininkams, puikiai žino Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos direktorė Dalia Ruščiauskienė. Jos nuomone, būtina įvertinti visas rizikas ir prisiimti atsakomybę: „Force majeure aplinkybių, tokių kaip karas negali nuspėti ir jam pasirengti, o visuotinis klimato atšilimas, kartu su juo atkeliaujančios liūtys ir sausros verčia įvertinti gamtos pokyčius, atsakingai planuoti bei tesėti sutartyse įrašytus pažadus. Sutarčių negalinčių įvykdyti ūkininkų, kurių nėra daug, atsikalbinėjimas, rodant pirštu į prastą orą, primena kelininkus, kurie pasnigus nustemba dėl baltų ir slidžių kelių. Todėl reikėtų ne dangaus užtarimo šauktis, o protingai planuoti. Jeigu kuriam nors ūkininkui nepavyksta užauginti pažadėtų grūdų ir įvykdyti sutarties įsipareigojimų, bendradarbiaudamas su  grūdų pirkėjais jis visada gali rasti sprendimą. Yra pasėlių draudimai, kurie padėtų valdyti rizikas, tačiau jais mažai  kas naudojasi. Be to, visada galima trūkstamus grūdų kiekius  nupirkti rinkoje ir taip įvykdyti įsipareigojimus.“

Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos inf.