Jurbarkas. Iki šiol visą dėmesį ir lėšas skyrę žemės ūkio technikos modernizavimui, ūkininkai sako pajutę tikrąją žemės kainą. Ne tą, kurią lemia ekspertų nustatyti žemės našumo balai ar administraciniai suskirstymai, o tą, kurios prašo žemės lauko savininkas, prieš tai išgirdęs patrauklų užsieniečio valdomos bendrovės siūlymą.

Nors Lietuvoje žemės ūkio paskirties žemės pardavimas užsieniečiams draudžiamas iki 2014 m. gegužės 1 d., niekas nedraudžia kitos šalies piliečiui čia įsteigti žemės ūkio įmonę, o paskui įsigyti žemės. Tokių bendrovių, pabirusių į smulkesnes, galime rasti vos ne kiekviename Lietuvos regione.

Daugelis jų ekologiškai ūkininkauja, plečiasi, brangiai supirkdami žemes ir keldami jų kainą, bei išveža pagamintą produkciją, nieko iš to, ką užaugina, nepalikdami Lietuvos rinkai. Taip apie pašonėje įsikūrusį „vokietį" kalba Mažeikių, Raseinių, Jurbarko rajonų ūkininkai, kuriuos užsieniečių išpūsta žemės  kaina visai įspraudė į kampą. 

Konkurencinėje kovoje nelygios jėgos

„Neapgalvotai buvo sukištos didelės investicijos į techniką, o ne į žemės pirkimą. Dabar reikia greitai suktis,  kad nuomojamos žemės netektų prarasti. Paskolų turime daug, bet jeigu savininkas nusprendžia parduoti, metame viską ir... į banką. Kitaip jau nebeišeina. Nebent tartis, kad kažkiek lauktų, dalimis mokėti. Būna, kad sako, esą jam „vokietis" duoda 12 -13 tūkst. litų už hektarą, ir iš mūsų reikalauja tiek mokėti, - sako Vygantas Baršauskas, ūkininkaujantis Jurbarko rajono Šimkaičių seniūnijoje.

Pasak Vygantas Baršausko, visas pastangas ir lėšas skirdami ūkių modernizavimui, ūkininkai atidėliojo žemės pirkimą. Dabar tenka taikstytis su išaugusiomis kainomis ir konkurencija

To paties rajono ūkininkai Rolandas ir Lina Šulcos visai neseniai pirko žemės kaimynystėje. „Buvo nesvarbu, ar turim tam reikalui pinigų. Neturi, paimk paskolą. Negalima dabar praleisti progos. Pirkome 11 ha, vieno kaina - 10 tūkst. litų. Prie Veliuonos prašo dar daugiau, 11-13 tūkst. Visiems žemės trūksta, todėl ir konkurencija didžiausia. Sulekia visi, užkelia kainą," - pasakoja ūkininkai, džiaugdamiesi pavykusiu sandėriu.

Ūkininkai Lina ir Rolandas Šulcos džiaugiasi, kad pavyko nupirkti žemės netoli namų

„Nuoma juk taip pat brangiai kainuoja. Apie 200 litų už hektarą prašo, - sako L. Šulcienė. - Jei viename plote daugiau hektarų, tai tą sumą dar padvigubina. Pasitaiko ir tokių, kurie už žemę išmokas pasiima ir dar nuomos prašo. Jeigu ūkininkas turi daug galvijų, o nuomojama žemė prie pat, jis priverstas mokėti didesnę sumą".

„Būna, kad ateina žmonės į mūsų biurą ir klausia: „Gal galite pasakyti, kokios išmokos šiemet bus?" Nesuprasdavome iš pradžių, kam to reikia. Pasirodo, pagal tai, kokias išmokas ūkininkai gauna už žemę, savininkas nustato nuomos kainą", -  sako Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Jurbarko biuro konsultantė Ramutė Mockevičienė. 

Lietuvos ūkininkų sąjungos visepirmininkas jurbarkietis Raimundas Jovarauskas įsitikinęs, kad vietos ūkininkams su  užsieniečių įkurtomis žemės ūkio bendrovėmis, tokiomis, kaip, tarkime, „KTG Agrar",  konkuruoti sunku: „Šeimininkauja dideliuose plotuose, valdomi laukai driekiasi nuo Mažeikių iki Jurbarko. Mes negalime su jomis konkuruoti. Jeigu ne ši konkurencija, žemės kaina būtų vos ne dvigubai mažesnė."

Šiai nuomonei pritaria LŪS Mažeikių skyriui vadovaujantis ūkininkas Andriejus Virkutis. „Vietinių ūkininkų ir užsieniečių valdomų bendrovių finansinės galimybės visiškai skirtingos, tad ir konkurencinė kova dėl žemės nelygi. Jiems svarbiausia plėstis. Tokie ekologiniai ūkiai, besiribojantys su mūsų laukais, užkrečia juos piktžolėmis, tačiau mūsų problemų niekas negirdi ir nereaguoja. Gal dėl to, kad jie dideli ir neliečiami?, -  piktinasi Mažeikių skyriaus vadovas.

Pasak A. Virkučio, žemės kaina Mažeikių krašte jau siekia 10 tūkst. už hektarą. Kur derlingesni ir didesni plotai, prašoma dar daugiau. „Čia dar priklauso ir nuo to, kam žmonės nori parduoti, kokių istorijų prisiklauso. Vienas išgirdo, kad kaimynas pardavė už vienuolika tūkstančių, tai ir prašo penkiolikos," - pasakoja mažeikiškis.

Patriotiškai nusiteikusių - vienetai

Andriejus Virkutis sako, kad jam tenka sutikti ir principingų žmonių, kurie tikina nė už ką neparduosiantys svetimšaliams savo žemės. Jie pirmenybę teikia vietiniams ūkininkams, tačiau paprašo tokios sumos, kurią siūlo užsieniečių valdoma bendrovė. „Man reikalingai pinigai, bet aš už tai, kad pirktų lietuvis," - tokį pasiūlymą keletą kartų yra gavęs ir pats Andriejus Virkutis.

Bet dažniausiai visi principai baigiasi, kai kalba pakrypsta apie rimtus pinigus. „Žmonės kalba, kad viena suma parašoma sutartyje, o kitą jie gaunantys į rankas. Kas žino, kiek čia tos tiesos. Ką nepadaro maži pinigai, padaro dideli", - šypsosi mažeikiškis.

Tuo tarpu jurbarkietis V. Baršauskas stebisi, kad  sukalbamesni tie savininkai, kurie gyvena tolimesniuose miestuose. „Tarkim, kauniečiai man atrodo patriotiškesni  už vietinius. Iš vieno senuko nupirkau žemės, mokėdamas šiek tiek mažiau nei jam siūlė užsieniečiai. Senolis sakė nenorintis, kad svetimi jam žemę dirbtų," - prisimena ūkininkas, pripažindamas, kad tokių patriotų vienetai belikę.

Nebent garbaus amžiaus, mylintys žemę ir dirbantys tol, kol sveikata leidžia. „Keturias dukras turiu, visos su aukštaisiais ir visos turi savo darbus, tad ūkyje krutame vieni ," - sako Marijona Krikštanienė, ūkininkaujanti kartu su vyru Boleslovu miškų apsuptame Seredžiaus seniūnijos kampelyje. Senoliai laiko tris karves, turi 300 ha žemės, dalyvauja ūkio modernizavimo programose  ir nė neketina apleisti ūkio.

Marijona Krikštanienė tikisi, kad senelių ūkį kada nors perims vaikaičiai

Paklausta, kam visa tai, ūkininkė M. Krikštanienė nedvejodama atsako: „Vaikaičiams. Gal jie norės ūkininkauti. Negi tam „vokiečiui" išparduoti? Dirbsim, kol sveikatos turim."

Tik ne visiems tokio ryžto pakanka. Kol kalbinome jurbarkiečius, iš lūpų į lūpas jau sklido žinia apie tai, kad vienas rajono ūkininkas, tam vadinamam, „vokiečiui", pardavė ne tik  žemes, bet ir visą ūkį.

MŪ inf.