Vilnius. Rusijos ekonomika daugiausia priklauso nuo žaliavų eksporto – tai jos pagrindinės pajamos, maitinančios ir karo veiksmus Ukrainoje. Ir mes, lietuviai, prie šito taip pat prisidedame, padėdami Rusijos įmonėms eksportuoti grūdus per Baltijos uostus.

Skamba neįtikėtinai? Apie tai kalbamės su Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos (LGPPA) prezidentu Karoliu Šimu.

Pasakodamas apie šiųmetį grūdų derlių ir jo eksportą minėjote, kad didžiausias mūsų konkurentas šiemet – Rusija, su pernykščiu derliumi turinti apie 50 mln. t grūdų eksporto potencialą ir parduodanti juos 10–20 Eur/t pigiau nei mes. Sudėtinga rasti ar išlaikyti rinkas, kuriose galėtume konkuruoti su Rusija. Toks teiginys skamba netikėtai, atsižvelgiant į tai, kiek daug šalių taiko tiesioginius ir netiesioginius importo ribojimus Rusijai.

Teoriškai – taip, praktiškai – Rusijos grūdų eksportas šiemet klesti. Mūsų turima informacija, Rusijos kviečių eksportas šiais metais maždaug 5 mln. t didesnis nei pernai.

Jei 2022 m. lapkričio viduryje ji išvežė apie 15 mln. t kviečių, tai šiemet – jau apie 21 mln. tonų. Ir mes, lietuviai, o ypač mūsų kaimynai latviai, labai sėkmingai prie to prisidedame.

Keli skaičiai – per Lietuvos uostą šiemet jau eksportuota apie 90 tūkst. t rusiškų kviečių ir apie 30 tūkst. t – kukurūzų. Savo eilės Klaipėdoje laukia, o gal jau ir iškeliavo dar apie 50 tūkst. t rusiškų kviečių. Taigi, kalbame ne apie kelis vagonus, o apie didžiulius kiekius.

Prieš kelis mėnesius kilo triukšmas dėl ukrainietiškų grūdų tranzito per Lenkiją ir Lietuvą. Tokiame kontekste sunku patikėti, kad per Lietuvą galėtų keliauti grūdai iš Rusijos.

Taip, iš tiesų prieš kelis mėnesius Lenkijoje, vėliau ir Lietuvoje kilo nepasitenkinimas dėl ukrainietiškų grūdų tranzito per Lietuvą, ūkininkai čia įžvelgė padidėjusią konkurenciją, buvo dėl to rengiami susitikimai Žemės ūkio ministerijoje.

Dar aštresnė situacija susiklostė Lenkijoje, kur protestavo ūkininkai, streikavo vežėjai, iki šiol dar blokuojamas pasienis su Ukraina. Siekiama itin sugriežtinti ukrainietiškų grūdų tranzitą per Lenkiją, norima, kad juos vežtų tik Lenkijos logistikos įmonės ir pan.

Bet tie ukrainietiškų grūdų kiekiai, kurie galėjo keliauti per Lietuvą, yra smulkmena, palyginti su rusiškų grūdų kiekiais, per Baltijos šalių uostus pasiekiančius trečiąsias šalis.

Taip, grūdai – maisto produktai, prasidėjus Rusijos karui Ukrainoje jiems tiesioginės sankcijos netaikomos, bet nejaugi mums tai tikrai nesvarbu?

Gal galėtumėte plačiau pakomentuoti, kaip tai vyksta?

Schema labai paprasta. Dvi pagrindinės Kaliningrado įmonės eksportuoja savo grūdus tranzitu per Lietuvos uostus, prašo ir gauna leidimą gabenti grūdus tranzitu per Lietuvą. Lietuvos ekspeditorius sumoka už juos mokesčius.

Tada įsijungia Lietuvos įmonė – grūdų pirkėjas, rusiški grūdai atkeliauja į uostą, į vieną didžiausių terminalų, ir sėkmingai išvyksta į trečiąsias šalis. Sumokami visi mokesčiai, gaunami leidimai.

Kaip minėjau, mūsų žiniomis, pagal šią schemą per Klaipėdos uostą jau iškeliavo apie 170 tūkst. t grūdų. Ir niekam tai neužkliūva – nei „Lietuvos geležinkeliams“, nei Valstybinei mokesčių inspekcijai, nei leidimus dėl grūdų tranzito ir kokybės išduodančioms tarnyboms.

Gana dažna schema, kai toks rusiškų grūdų pelnas lieka Lietuvoje įregistruotoje įmonėje. Gal mūsų šalies tarnyboms derėtų susirūpinti, kam ir kur bus naudojami tie milijoniniai pelnai? Pavyzdžiui, vienos įmonės X pelnas siekia apie 5 mln. Ir tokių įmonių – ne viena. Šioje schemoje dalyvauja Lietuvos tarpininkai, ekspeditoriai, vežėjai, logistikos įmonės – ir visų sąžinė rami?

Kai prasidėjo karas Ukrainoje, didžiosios Lietuvos žemės ūkio įmonės nutraukė visus ryšius su Rusija, pardavė už minimalią kainą ten turėtą verslą patirdamos milijoninius nuostolius. Tačiau tokioje situacijoje ne pelnas svarbiausia.

O štai mažos įmonės Lietuvoje veikia Rusijos ekonomikos naudai ir niekam dėl to galvos neskauda. Iš vienos pusės tūkstančiai Lietuvos žmonių remia Ukrainą, skiria jai savo laiką, aukoja pinigus, iš kitos pusės – padedame Rusijos įmonėms plėsti savo verslą, daugiau uždirbti ir daugiau mokesčių sumokėti į savo šalies iždą.

Ar tai vyksta tik Lietuvoje, ar ir kitose Baltijos šalyse?

Galime pasiguosti, kad kaimyninėje Latvijoje situacija dar blogesnė, o štai Estija į tai žiūri rimtai ir ten tokia tranzitinė rusiškų grūdų prekyba jau seniai nevyksta.

Iš Latvijos Liepojos ir Rygos uostų šiemet gali būti pervežta apie 2 mln. t rusiškų grūdų – apie 200 tūkst. t kas mėnesį. Absurdiškiausia, kad vienas iš Rygos uostų terminalų priklauso Latvijos kooperatyvui „Latraps“. Taip išeina, kad latviai ūkininkai, perveždami rusiškus grūdus, patys didina sau konkurenciją.

Tarp grūdų eksportuotojų jau sklando garbės Lietuvai ir Latvijai nedarantis kalambūras, esą Kaliningradas turi Klaipėdos uostą, o centrinė Rusija – Liepojos ir Rygos uostus.

Ypač keistai tai atrodo vertinant bendrą geopolitinę situaciją, kai Europos Sąjungos ir Danijos iniciatyva jau planuojama uždrausti Rusijos tanklaiviams su nafta plaukti per Baltijos jūrą ar bent biurokratinėmis kliūtimis sulėtinti šį srautą griežčiau kontroliuojant kiekvieno laivo dokumentus, bandant sustabdyti nesankcionuotus subjektus.

Kodėl Rusijai tokie svarbūs Baltijos šalių uostai? Ji juk turi ir savų.

Rusija jau kelerius metus stato naują galingą grūdų terminalą šalia Sankt Peterburgo. Bet įvertinus logistikos kaštus, uosto užšalimo riziką, ilgesnį logistikos kelią, iš šio ir iš kitų Rusijos uostų vežami grūdai būtų maždaug 15–20 Eur/t brangesni. Taip jiems būtų sunkiau konkuruoti su Baltijos šalių grūdais populiariausiose rinkose.

Iš tiesų Rusija yra viena didžiausių mūsų konkurenčių Afrikos, Artimųjų Rytų rinkose, o šiuo metu – ir mūsų naujose Amerikos žemyno kryptyse (Brazilijoje, Meksikoje ir kitose Pietų Amerikos šalyse). Paprastas pavyzdys – Nigerija, kuri yra viena pagrindinių Lietuvos kviečių importuotojų. Neseniai kalbėjau su partneriais šioje šalyje – jie atsisako mūsų kviečių, nes neseniai nupirko apie  1 mln. t pigesnių rusiškų grūdų, atkeliausiančių iš Baltijos uostų.

Mums potencialūs pirkėjai tiesiai šviesiai sako – nebūtų šių grūdų, pirktume jūsų. Per Juodąją jūrą eksportuoti grūdus į Nigeriją Rusijai būtų per toli, o per Baltijos uostus – labai patogu, rezultatas – Nigerijos rinka šiemet mums jau prarasta.

Todėl kalbėdami apie rusiškų grūdų eksportą per Lietuvą, turime įvertinti kelis aspektus. Pirmas – moralinis, nes padedame agresoriui, užpuolusiam Ukrainą. Kitas – ekonominis. Padėdami Rusijos grūdų eksportuojantiems, kišame pagalius į savo eksporto ratus – mažiname Lietuvos eksportuotojų konkurencingumą, kenkiame savo šalies ūkininkams.

Grūdai – nesankcionuota prekė, tad formaliai lyg ir negalima uždrausti rusiškų grūdų tranzito per Lietuvą. Jei lietuviai, žinodami, kad jų uždirbti pinigai virsta ginklais, nukreiptais į Ukrainos žmones, ramiai miega, jų niekas negali sustabdyti?

Priemonių tikrai yra, jei atidžiai vertintume visus, kurie dalyvauja šioje rusiškų grūdų per Lietuvą tranzito grandinėje, nes, kaip minėjau, joje labai daug dalyvių: muitinė, leidimus išduodančios tarnybos, tarpininkai, ekspeditoriai, logistikos kompanijos, bankai ir pan. Juk rusiškų grūdų tranzitas per Lietuvą realiai veikia tik dėl savo pelną matančių lietuviškų įmonių.

Gal VMI, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, Valstybinė augalininkystės tarnyba, muitinė ir kitos leidimus išduodančios tarnybos galėtų atkreipti dėmesį – juk rusiška grūdų kilmės šalis matoma visuose dokumentuose, nesvarbu, kad pinigai galimai gaunami ir iš trečiųjų šalių. Neišdavus leidimų, rusiškų grūdų tranzito per Lietuvą srautas užsidarytų.

Ekspeditoriai, logistikos kompanijos, tarpininkai – ar jiems tikrai tik pelnas svarbus? Gal bankai galėtų atverti jiems akis? Prieš kelerius metus bankams tik pagrasinus, kad visiems, vežantiems grūdus į Iraną, bus nutraukti kredito limitai, situacija per vieną dieną susitvarkė, nors per metus į šią šalį iš Lietuvos buvo eksportuojama virš 1 mln. t grūdų.

O jei tie patys bankai, veikiantys Latvijoje, užduotų tuos pačius klausimus ir Latvijos įmonėms, efektas Rusijos grūdų eksportui per Baltijos šalis būtų dar didesnis.

Galiausiai ar specialiosioms tarnybos nereikėtų atkreipti dėmesio į prie šio eksporto prisidedančias ir milijoninius pelnus gaunančias įmones? Kur nukeliauja jų uždirbti pinigai? Ar jie negalėtų pakenkti mūsų šalies saugumui?

Dabar situacija klostosi paradoksali – patys mažiname mūsų šalies įmonių konkurencingumą, kartu padėdami šaliai agresorei. Dėl ukrainietiškų grūdų eksporto tuoj pat kilo triukšmas, o štai prieš kur kas didesnius rusiškų grūdų eksporto kiekius, atrodo, užmerkiame akis