Kaunas. Rugių auginimo pokyčius įvairiose šalyse nagrinėjantys mokslininkai tai jau vadina pasaulinio masto reiškiniu. Šie tradiciniai javai sparčiai praranda pozicijas. Ką tai reiškia ūkininkams ir juodos duonos ateičiai?

Palyginti su kitų rūšių smulkiagrūdžiais javais, rugiai turi geriausias peržiemojimo savybes, didžiausią atsparumą sausroms, druskingumui ir kitokiems stresą keliantiems veiksniams. Rugiai naudojami ne tik duonai kepti, bet ir pašarams, etanolio ir biometano gamybai.

Mūsų šalyje rugių grūdai vis dar laikomi lietuviškumo simboliu. Vis dėlto paskutinių dešimtmečių statistika rodo – šių tradicinių javų plotai Lietuvoje smarkiai traukiasi. Ar tai reiškia, kad ruginės duonos ant mūsų stalo liks vis mažiau? Ar rugių plotų mažėjimas – neišvengiamas ūkinės logikos rezultatas?

Pasaulyje – dvigubai mažesnis plotas nei prieš 30 metų

Rugių plotų mažėjimas – tai ne vien lokalus reiškinys. Pastaraisiais dešimtmečiais šie javai pamažu traukiasi iš derlingų laukų ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Statistikos duomenys patvirtina – tai pasaulinio masto procesas, susijęs su tiek ekonominiais, tiek vartojimo pokyčiais.

Praėjusio amžiaus pabaigoje pasaulyje buvo auginama daugiau nei 20 mln. ha rugių, tačiau 2020 m. – jau tik apie 10 mln. ha. Net 75 proc. visų pasaulyje užaugintų rugių tuomet atitekdavo Europai. 1996 m. penkios šalys – Rusija, Ukraina, Baltarusija, Lenkija ir Vokietija – augino daugiau kaip 80 proc. pasaulio rugių. Tuo metu tai buvo viena pagrindinių grūdinių kultūrų ir žmonių mityboje, ir kaip gyvulių pašaras.

Tačiau 2018–2019 m. sezonu pasaulinis žieminių rugių derlius sumažėjo iki 10,2 mln. t, kai dar prieš metus jis siekė 12,3 mln. t. Tik 2019–2020 m. matytas laikinas atsigavimas – 11,5 mln. t. Tačiau iki ankstesnio lygio negrįžtama.

Europoje rugių dominavimas išblėso

Rugių Europoje mažėja, ypač – Ukrainoje ir kai kuriose Vakarų Europos valstybėse. Remiantis JAV Žemės ūkio departamento duomenimis, 2017–2018 m. ES šalyse užauginta 7,3 mln. t rugių, o 2018–2019 m. – tik 6,2 mln. t.

Ukrainoje jau penktus metus iš eilės mažėja žieminių rugių pasėlių plotai. 2025 metų derliui jų buvo pasėta 68,6 tūkst. hektarų. ha, o tai yra 2,4 karto mažiau nei 2021 m., kuomet jų plotas sudarė 166,8 tūkst. ha. 2022 m. ukrainiečiai augino 108,5 tūkst. ha; 2023 – 80,4 tūkst. ha; 2024 – 70,6 tūkst. ha rugių.

Rusijoje pastaraisiais metais rugių derlius sumažėjo nuo 2,5 mln. t iki 1,9 mln. t. Baltarusijoje – iki 0,6 mln. t.

Lenkija dar laikosi, bet kryptis aiški

Lenkų mokslininkų apžvalginiai straipsniai pabrėžia, kad ekonominiai veiksniai – žema grūdų kaina ir augintojų pajamų nepakankamumas – lemia nenorą auginti rugius. Tiesa, ruginės duonos populiarumo išsaugojimas tampa pagrindiniu argumentu išlaikyti bent minimalius jų plotus.

Lenkija tebėra viena pagrindinių rugių augintojų Europoje, tačiau ir čia plotai pamažu traukiasi. Pavyzdžiui, 2020 m. auginta 675,9 tūkst. ha rugių, 2021 m. – 661,9 tūkst. ha, 2022 m. – 626,8 tūkst. ha, 2023 m. – 708,0 tūkst. ha (laikinas padidėjimas), 2024 m. – 648,8 tūkst. ha.

Kaip apžvalginiame straipsnyje apie žieminių rugių auginimą Lenkijoje ir Europoje pastebi Varmijos ir Mozūrijos universiteto prof. Grzegorz`as Dzien`is (Gžegožas Džienis), rugių auginimą menkina rinkos spaudimas, mažas pelningumas, keičiasi ir ūkininkų, ir vartotojų prioritetai. Mokslininko nuomone, rugių ateitis Lenkijoje siejama su vis efektyvesnių veislių paieška ir ruginės duonos vartojimo didėjimu.

Lietuva: nuo 90 tūkst. iki 25 tūkst. hektarų per ketvirtį amžiaus

Rugių auginimo nykimas Lietuvoje ryškus ir nuoseklus. Dar 1999–2000 m. jų deklaruoti plotai viršijo 88–89 tūkst. ha. 2024 m. rugių beliko 25,7 tūkst. ha.

Pasėlių deklaravimo duomenys rodo, kad pastarąjį dešimtmetį mūsų šalyje rugių plotai svyravo tarp 25–40 tūkst. ha, nelygu metai. Panagrinėjus duomenis atidžiau, matoma, kad pastaraisiais metais plotai išslaiko maži: 2014 m. – 37,2 tūkst. ha, 2018 m. – 21,0 tūkst. ha, 2019 m. – 40,8 tūkst. ha, 2023 m. – 28,0 tūkst. ha, 2024 m. – 25,7 tūkst. ha.

Mažėja paklausa – traukiasi ir pasėliai

„Per daugiau nei tris dešimtmečius rugių plotai Lietuvoje susitraukė daugiau nei trigubai. Pagrindinės priežastys – maža komercinė paklausa ir menkas pelningumas“, – pastebi Lietuvos grūdų augintojų asociacijos (LGAA) pirmininkas, Mažeikių r. ūkininkas Audrius Vanagas. Tiesa, jo manymu, pastarąjį dešimtmetį situacija stabilizavosi (rugiai auginami apie 25–30 tūkst. hektarų plote).

„Ilgalaikį rugių plotų mažėjimą lemia komercinė šių grūdų paklausa tiek vidaus, tiek eksporto rinkose, kur vis labiau orientuojamasi į kviečius ar kitus universalesnius grūdus, o rugiai dažniausiai naudojami tik specifiniuose produktuose, pvz. duonoje ar pašarams. Nesant paklausos – nėra ir kainos. Gaunamos pajamos už parduotą derlių intensyviuose ūkiuose ne visada atperka sąnaudas. Natūralu, kad žemdirbiai renkasi tai, kas kuria didesnę pridėtinę vertę“, – sako A. Vanagas.

LGAA vadovas pažymi, kad didžioji dalis rugių auginami ekstensyviai – nederlingose žemėse, kur jie vis dar turi agronominį pranašumą, tačiau tai nesudaro prielaidos reikšmingam plotų augimui. Rinkos kainos, paklausa ir alternatyvios kultūros lemia pasirinkimus, tad rinkoje vis mažiau vietos lieka būtent rugiams.

Tačiau A. Vanagas pabrėžia – rugiai nėra tik verslas: „Tai ir mūsų kulinarinio, netgi kultūrinio paveldo dalis. Svarbu išlaikyti bent minimalų šių javų auginimo mastą.“

Rugių grūdų pakanka, net ir eksportuojame

Nors laukuose rugių mažėja, jų stoka pramonei negresia. Taip teigia perdirbėjų atstovai. Pasak Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos (LGPPA) direktorės Dalios Ruščiauskienės, vidaus rinkai užtenka trečdalio viso šalyje užauginamo derliaus.

„Šiuo metu derlius siekia apie 60 tūkst. tonų, o gamyboje sunaudojama tik apie 20 tūkst. tonų – daugiausia duonai ir kitiems grūdiniams gaminiams“, – sako D. Ruščiauskienė.

Likę lietuviški rugių grūdai eksportuojami – daugiausia į Latviją, Lenkiją, šiek tiek – į kitas ES šalis. Tiesa, pasak D. Ruščiauskienės, tam tikras kiekis rugių į mūsų šalį taip pat įvežama iš Latvijos, tačiau jų importas iš trečiųjų šalių, tokių kaip Rusija ar Baltarusija, praktiškai nevyksta ir nėra būtinas.

„Esant pertekliniam derliui, nėra jokio poreikio importuoti. Juolab iš šalių, kurioms taikomos sankcijos“, – akcentuoja LGPPA vadovė.

Pasikeitė valgymo įpročiai, bet ne visi

Statistika rodo, kad rugių vartojimas Lietuvoje pastaraisiais metais mažėja – nuo 2021 metų jis sumenko beveik 22 proc. Pasak perdirbėjų, tai susiję su besikeičiančiais vartojimo įpročiais: žmonės mažiau valgo ne tik ruginės, bet ir kvietinės duonos.

Tačiau ruginė duona vis dar išlaiko stiprias pozicijas Lietuvos vartotojų pasirinkimuose.

„Neseniai atlikto tyrimo duomenimis, net 6 iš 10 gyventojų nurodė valgantys ruginę duoną kelis kartus per savaitę. Tai rodo, kad šis produktas – vis dar svarbus kasdienėje mityboje“, – teigia D. Ruščiauskienė.

Pasak jos, vartojimo įpročiai jau nusistovėję, todėl prognozuojama, kad ruginės produkcijos paklausa išliks stabili ir ateityje – ypač tarp tų, kurie ieško sveikesnių, maistingesnių pasirinkimų.

Taigi, apžvelgus rugių auginimo ir vartojimo situaciją, peršasi išvada, kad šie kadaise buvę populiariausių lietuviški javai praranda pozicijas dėl kompleksinių priežasčių, kurios atspindi ne tik ekonomines ūkininkavimo sąlygas, bet ir maisto kultūros kaitą. Vis dėlto specialistai sutaria – kol ruginė duona lieka svarbi mūsų kasdienybėje, tol būtina palaikyti ir bent minimalų rugių auginimą šalies ūkiuose.

Juk kartais tai, kas atrodo tiesiog „dar vieni javai“, iš tiesų yra mūsų tautos tapatybės dalis. Tačiau rinkos prognozės rodo, kad rugiai netaps prioritetine kultūra net ir pasaulyje tvyrant maisto nepritekliui, nes jų auginimą stabdo mažesnė ekonominė grąža.