Kyjivas / Kaunas. Ukrainos rinkoje galėtų atsirasti daugiau vietos lietuviškų trąšų gamintojų produkcijai, tačiau tam koją kiša ir lenkų blokados.

Ukrainos trąšų pardavėjus 2022-ieji nubloškė į nežinią: dėl karo sutriko tiekimas, mažėjo pirkimo apimtys, žemdirbiai minimaliai naudojo trąšų. Pamažu įprastas ūkininkavimas grįžti į vėžias, o kartu ir daugelis technologinių elementų.

Vis dažniau kalbama apie atidėtąją paklausą Ukrainos žemės ūkio rinkoje (kai vartotojai nori, bet negali įsigyti prekių). Tai labiau taikoma technikai, bet ne vien jai.

Atsižvelgus į tai, kad Ukrainoje nustota prekiauti šalių agresorių trąšų produkcija (nors kai kurie ūkininkai susigundo įsigyti tokios produkcijos užsienyje, be kita ko, Lenkijoje, o vėliau susiduria su išmuitinimo problemomis), paaštrėjo konkurencinė kova dėl atsilaisvinusios rinkos. Ar atras čia perspektyvų lietuviškos trąšos ir lietuviškų technologinių elementų tiekėjai?

Logistika kyla iki debesų!

Strateginiu požiūriu yra visos prielaidos, kad lietuviškų trąšų pardavimai Ukrainoje augtų. Tačiau tikrovėje susiduriama su rimtais barjerais. Akivaizdu, kad visavertei lietuviškų trąšų importo plėtrai Ukrainos rinkoje trukdo Lenkijos sienos blokados ir pastangos europinėmis kvotomis žlugdyti ukrainietiškos žemės ūkio produktų eksportą.

Lietuvišką produkciją importuojančių įmonių atstovai (nuotraukoje iš kairės į dešinę): „Binfield“ vykdomasis direktorius Ihor’is Kostyshyn’as, „Kraft Mineral“ komercijos direktorius Vadym’as Kulyk’as, „Khimagromarketing“ Mokslinės paramos VIP klientams departamento direktorius Oleksandr’as Feschuk’as

Ukrainos įmonės „Binfield“, importuojančios Europos gamintojų produkciją, tarp jų Marijampolės NPK ir „Achemos“, vykdomasis direktorius Ihor‘is Kostyshyn‘as (Ihoris Kostyšinas) įsitikinęs, kad Lietuvos įmonių galimybes lems jų ilgalaikės strategijos dirbti didelėje ir patrauklioje Ukrainos rinkoje.

Dirbate su stambiais Lietuvos mineralinių trąšų gamintojais. Kokie produktai šiandien paklausūs Ukrainoje?

Dešimtis metų importuojame lietuviškas trąšas, o kai kurie klientai stabiliai renkasi tik jas. Tačiau pernai uždaryta fosfatinių trąšų gamykla „Lifosa“ (pritaikius ES sankcijas). Todėl dabar vežame į Ukrainą azotines ir kompleksines trąšas.

Pernai iš Lietuvos įvežėme apie 60 000 t kompleksinių trąšų, kurių vidutinė kaina – 400 Eur/t. Azoto trąšų atsivežėme labai mažai – 4 000 tonų. Tai kiek netipiška situacija. „Lifosos“ trąšos tiektos tik 7 mėnesius. Dabar Bulgarija užėmė „Lifosos“ dalį Ukrainos rinkoje, ji yra fosfatinių trąšų eksporto rekordininkė – 35 tūkst. tonų.

Ar lietuviškoms trąšoms yra perspektyvų Ukrainos rinkoje?

Nelygu kokioms. Azoto trąšos praloš, nes Ukrainoje yra vietinis gamintojas. Kai Ukrainos gamykla fiziškai nepajėgi patenkinti paklausos piko metu, azoto trąšos importuojamos. Tačiau, pasikeitus situacijai, importas sumažėja. Nors lietuviškų trąšų gamintoja neatrodo kaip visavertė konkurentė, tačiau ji atlieka itin svarbią rinkos stabilizavimo funkciją ir mažina mūsų šalies azotinių trąšų gamintojo apetitą.

Tačiau verta atsižvelgti ir į lietuviškos įmonės veiklos modelį. Visų Europos gamintojų savikaina daugmaž vienoda, nes dujų ir energijos kaina yra panašaus lygio. Kai Prancūzija ir Vokietija formuoja didelę paklausą ES rinkoje, Lietuvos gamintoja orientuojasi į jas, nes yra didesnė marža. Kai paklausa Europoje mažėja, atsigręžiama į Ukrainos rinką. Kol kas sunku pasakyti, ar tai prognozuojama, planuota ir ilgalaikė strategija, ar spontaniškumas.

Kalbant apie fosforo trąšas, Ukraina neturi savo gamybos, todėl tai potencialiai labai įdomi niša. Turėjome įmonę „Sumykhimprom“, bet dėl nuolatinių apšaudymų iš Rusijos šį sezoną ji neveikia.

Kaip karas pakeitė Ukrainos ūkininkų poreikius?

Pirmiausia, visiems trūksta apyvartinių lėšų, todėl bendras trąšų naudojimas sumažėjo maždaug 30 proc. ir toliau mažėja. Nuo kompleksinių trąšų pereinama prie monoproduktų. Jei anksčiau skirtumas tarp klasikinių kompleksinių trąšų ir atskirų fosforo, kalio, azoto trąšų įterpimo sudarė 10–20 JAV dolerių, tai dabar siekia apie 100 JAV dolerių.

Todėl ūkininkai pradėjo teikti pirmenybę atskirų elementų naudojimui, nors tai didina technikos ir degalų sąnaudas. Kai skirtumas sumažės iki minimumo, ūkininkai vėl grįš prie kompleksinių produktų. Tačiau tuomet atitinkamai sumažės fosforo ir kalio trąšų populiarumas.

Ar Lenkijos ūkininkų ir politikų vykdomas sienos blokavimas turi įtakos lietuviškam eksportui?

Žinoma. Kol Ukrainos uostus blokuoja agresorė, Europos tranzitas ir Europos rinkos vaidina pagrindinį vaidmenį žemės ūkio srityje. Pavyzdžiui, pernai šiek tiek išaugo importuojamų kalio trąšų naudojimas, o tai susiję su didesniais cukrinių runkelių plotais mūsų šalyje. Jei ES įves cukraus kvotas, runkelių Ukrainoje bus pasėta mažiau, trąšų paklausa irgi sumažės. Jei bus mažinamos europinės kvotos kitoms produkcijos rūšims – ūkininkai mažiau investuos į atitinkamų augalų trąšas.

Pavasarinė sėja Ukrainoje buvo planuojama atsižvelgus į sausio mėnesio situaciją, tačiau Lenkija užblokavo tranzitą. Blokavimas tęsis – viskas kartosis.

Dėl blokadų Lenkijos pasienyje lietuviška produkcija tampa nekonkurencinga Ukrainoje, nes logistikos kaina siaubingai auga. Vilkiko kaina iš Lietuvos į Vakarų Ukrainą nuo 1 500 JAV dolerių išaugo daugiau nei dvigubai.

Be to, dėl blokavimo atsiranda didžiuliai vėlavimai. Tai, kas anksčiau truko 7–10 dienų, dabar užtrunka mažiausiai mėnesį. O automobilio stovėjimas prie užblokuotos sienos per dieną atsieina 150 JAV dolerių.

Keista, kad vieni Europos žaidėjai kenkia kitų interesams. Juk trąšų gamintojams Lenkijos, Lietuvos, Bulgarijos, Rumunijos rinkos nėra aukštumoje, ten nėra išaugusios paklausos. Prarasti potencialiai didelę Ukrainos rinką dėl nesveikų trečiosios šalies politinių ambicijų – ne geriausias scenarijus Lietuvos gamintojams.

Pradedančiųjų ambicijos

Apie išbrangusią logistiką kalbama ir bendrovėje „Kraft Mineral“. Tačiau tai, kad ši įmonė įkurta per karą (o Ukrainos rinkoje dirba vos vienus metus), galbūt yra teigiamų lūkesčių įrodymas.

Ši bendrovė, be kita ko, tiekia Ukrainai plačiausiai pasaulyje naudojamas lietuviškas trąšas MAP (monoammonio fosfatas) ir DAP (diamonio fosfatas). „Kraft Mineral“ neseniai įstojo į Ukrainos agrarinio verslo klubo asociaciją ir tai galima laikyti ženklu, kad įmonė rimtai ir ilgam įžengė į Ukrainos rinką.

„Kraft Mineral“ komercijos direktorius Vadym’as Kulyk’as (Vadimas Kulikas) pažymi, kad Ukrainoje sunku konkuruoti su nacionaliniu azoto gamintoju, tačiau pernai pavyko aprūpinti Ukrainos rinką karbamidu ir nitratais, įskaitant ir lietuvišką produkciją.

„Aukso vidurys“

Bendrovė „Khimagromarketing“ lietuviškos produkcijos perspektyvas Ukrainos rinkoje apskritai vertina optimistiškai. Tačiau kalbama ne apie trąšas.

„Bendradarbiaujame su Lietuvos įmone „Biovaga“, – sako bendrovės „Khimagromarketing“ Mokslinės paramos VIP klientams departamento direktorius Oleksandr’as Feschuk’as (Oleksandras Feščiukas). – Tai ekologiškų produktų tiekėja. Vienas iš jos produktų – adjuvantas (paviršiaus veiklioji medžiaga) – pasirodė ne taip seniai ir tai yra aukso vidurys kainos ir kokybės atžvilgiu.

Prekė europietiškos kokybės, o kaina įkandama. Taigi esame patenkinti. Pirmieji susitarimai dėl šio gaminio pardavimo Ukrainos rinkoje sudaryti dar prieš karą. Per karą jo pardavimai, kad ir kaip neįtikėtinai skamba, išaugo, bet juk mums pasiūlyta gera kokybė už gerą kainą.“

Ukrainiečiai savo laboratorijose tiria kitus „Biovagos“ produktus, kad apsispręstų, ar jie tinka jų rinkai. „Iš anksto galiu pasakyti, kad šių gaminių kokybė ne prastesnė nei vokiškų, o kaina gerokai priimtinesnė – išlaidos hektarui skiriasi apie 3 kartus. Mat tai ne glifosatai, kurių reikia importuoti šimtus tonų. Keliais sunkvežimiais atvežtos produkcijos užtenka didžiuliams plotams“, – paaiškina O. Feschuk’as.

***

Šiemet, t. y. po dvejų metų minimalaus agrotechnologinių elementų taikymo, didžiuliai Ukrainos žemės ūkio plotai bus maitinami intensyviau. Ar agrarinis sektorius sugrįš nuo atidėtosios paklausos prie realios paklausos, paaiškės vėliau, o dabar, ko gero, tai pirmieji žingsniai atsigavimo link.

Karas susiaurino Ukrainos agrarininkų planavimo horizontą, tačiau, sprendžiant iš augančio žemės ūkio technologijų rinkos dalyvių aktyvumo (tiesioginių ir nuotolinių mokymų, konferencijų mastas beveik grįžo į prieškarinį lygį), modernumas, kuris leidžia gauti didesnį derlių, ypač kalbant apie trąšas, yra paklausus. Nepaisant visų bėdų!