Vilnius. Aplinkosaugos priemonės dažnai atrodo kaip baubas. Ar indėlis į gamtos saugojimą gali atnešti ir ekonominės naudos? 

Ar galima aplinkosaugines praktikas vertinti per ekonominės naudos prizmę ir kokią vertę tai gali atnešti? „Baltijos aplinkosaugos forumo“ ekspertas Justas Gulbinas sako, kad į ES finansuojamas aplinkosaugines priemones dažnai žiūrima atsargiai ir svarsto, kad, galbūt, prie to tam tikra dalimi galėjo prisidėti per menkas viešinimas ar neišsami, neteisinga informacija.

Jis pateikia vieną pavyzdį iš savo praktikos, kuomet teko dirbti su ūkininkais, kurie nepretendavo į jokias su aplinkosauga susijusias išmokas deklaruojant pasėlius, nes jiems trūko žinių, buvo įsibaiminę. Vis dėlto aplinkosaugos ekspertas pastebi, kad su ūkininkais pakalbėjus, peržiūrėjus jų ūkio padėtį, kraštovaizdį, pasiaiškinus, seniūnijoje jie sėkmingai deklaravo pasėlius ir žemės ūkio naudmenas bei tai, kad taiko aplinkosaugos priemones.

„Man atrodo, kažkur yra nutrūkusi informacijos grandinė. Bet kai susėdi, paaiškini, parodai konkrečiame ūkyje, žmogus suvokia, kad viskas daug paprasčiau“, – sako J. Gulbinas, pridurdamas, kad ir požiūris į aplinkosaugos priemones vis dėlto ima keistis.

Jis pabrėžia, kad dauguma aplinkosaugai svarbių priemonių pagal Strateginį planą nėra privalomos. „Man atrodo, jos iš tikrųjų neša ekonominę naudą ūkiui (...) ir labai svarbu keisti tą supratimą apie išmokas, praktikas, priemones“, – sako J. Gulbinas.

Išpopuliarėjusi bearimė žemdirbystė – nauda ir gamtai

Kalbėdami apie aplinkosaugą dažnai nukrypstame į tai, kad saugome pievas, pelkes, paukščius. Tačiau daug pasirinkimų skirta augalininkystės ūkiams. Kita vertus, dažnai ūkininkai tas priemones jau taiko, tačiau tebegalvoja, kad įsipareigojimų prisiėmimas bei deklaravimas atims laiko, įtrauks į biurokratinius procesus.

Vis dėlto, pasak J. Gulbino, kai kurių Strateginio plano augalininkystei skirtų priemonių populiarumas išaugo ir vis daugiau ūkininkų supranta, kad tai yra nauda – tiek ūkiui, tiek aplinkai. Geriausi to pavyzdžiai – bearimė žemdirbystė ir tarpinių pasėlių taikymas.

Ar galima visa tai įrodyti konkrečiais skaičiais? Aplinkosaugos ekspertas sako, kad Lietuvoje jam nepavyko rasti duomenų, skaičiavimų, kiek ūkininkas sutaupo ar kokią ekonominę naudą gauna sėdamas tarpinius pasėlius. Tačiau JAV publikacijose yra skaičiavimų, kad tarpinių pasėliai ūkiui atsiperka ketvirtais metais jų taikymo pradžios: pirmais metais investuojama į sėklą, antrais gali būti praradimų, trečiais – viskas išsilygina, o ketvirtais–penktais jau turėtų būti pliusas.

„Uždirbama per tai, kad mažinamas mineralinių trąšų, pesticidų poreikis. Galbūt ne visi ūkininkai tai įvertina.

Lietuvoje trūksta parodymo konkrečiais skaičiais, kiek ūkininkas gali sutaupyti, kiek ir ko tarpiniai pasėliai duoda dirvožemio atsigavimui ar derliui. Turime vertinti ilgalaikę perspektyvą. Jei vaikysimės greito rezultato, nė viena tų priemonių netiks.

O su bearime žemdirbyste ir patys ūkininkai sako, kad sutaupo kuro, laiko, važiavimų. Tai šia prasme ekonominė ir kitokia nauda yra akivaizdi“, – sako J. Gulbinas.

Rūpestis dirvožemiu veda į aplinkosaugą

Tai, kad bearimė žemdirbystė prisideda prie svarbiausios ūkininko gamybos priemonės – dirvožemio – tausojimo, o kartu ateina ir kitų naudų, teigia ir Lietuvos neariminės tausojamosios žemdirbystės asociacijos (LNTŽA) vadovas Tautvydas Beinoras. 

„Galiu drąsiai ir užtikrintai pasakyti, kad žemę tausojančios priemonės, dirvožemis žemdirbystėje yra svarbiausia.

Jeigu rūpinamasi dirvožemiu, tai ir yra aplinkosauga savaime“, – sako T. Beinoras. Jis priduria, kad su tuo tiesiogiai susiję ir ekonominiai rodikliai. Tokie gamtos dėsnis: jei duosi dirvožemiui, anksčiau ar vėliau jis atiduos atgal.

„Trumpalaikėje perspektyvoje gali būti nesusipratimų – žinių, patirties trūkumas. Atsiras tokių, kurie sakys, kad tai nesąmonė, bet ilgalaikėje perspektyvoje, jei gerai žinai, ko nori, jei tikslas – pagerinti dirvožemį, organinę anglį, tai nutiks savaime. Ir ekonominė nauda ūkiui bus, ir aplinką saugosime. Atitinkamai mažiau trąšų ir chemikalų reikės“, – kalba LNTŽA vadovas.

T. Beinoras pabrėžia, kad labai svarbu, į ką koncentruojame dėmesį: jei akcentuojame vien aplinkosaugą, kyla didelis ūkininkų pasipriešinimas, kad kažkas vėl sugalvota, svarstoma, kad tam reikia kompensacijų ir pan., bet jei visų pirma žiūrima į dirvožemį, dažnas supranta, kad tai ūkiui labai svarbu.

„Tad tos priemonės ir paskatos turėtų būti skirtos tam ūkininkui, kuris mažiau susipratęs, kuris dar nedrįsta eiti į tą pusę. Kad pabandytų ir įsitikintų, jog ekonomiškai nenukentės“, – teigia T. Beinoras.

Pasigenda skaičiavimų

Gamtosaugos ekspertas J. Gulbinas sako, kad yra ir daugiau priemonių, kurios gali atnešti realią naudą ūkiui. Lietuvos sąlygoms pritaikius agromiškininkystės praktiką galima pasiekti gerų rezultatų, ūkininkai galėtų diversifikuoti pajamas, gerinti dirvožemį. 

Vokietijoje atlikta nemažai tyrimų, kurie patvirtina, kad didžiulius laukus padalijus medžių juostomis, sumažinama vėjo įtaka dirvožemio erozijai, mažiau netenkama drėgmės. Tuo pačiu diversifikuojamas kraštovaizdis, saugoma biologinė įvairovė.

Kitas pavyzdys galėtų būti rotacinis ganymas, kai ganoma labiau koncentruotai, mažesniuose plotuose, dažnai kilnojama. „Yra labai daug tyrimų užsienyje apie tai, kaip ši praktika gerina pašarų kokybę, suvienodina prieauglio svorį, ilgainiui tokią sistemą taikant, galima tame pačiame žemės plote išauginti daugiau gyvulių“, – pasakoja J. Gulbinas.

Dabar rinktis kai kurias priemones motyvuoja išmokos, vis dėlto, pastebi gamtosaugininkas, kartu su išmokomis ateina ir taisyklės, nustatomi griežti rėmai. Anot jo, „Baltijos aplinkosaugos forumas“ keletą metų testavo vadinamąsias į rezultatą orientuotas priemones, kai išmoka mokama ne už veiksmą, ar taisyklių laikymąsi, o už pasiektą rezultatą.

Pasak J. Gulbino, projekto metu sulaukdavo skambučių, kai ūkininkai, užuot patys iškart priėmę sprendimus, klausdavo, kada jie gali pradėti ganyti ir pan. Viena vertus, tai rodo, kad esama paramos sistema įpratino žemdirbius automatiškai vadovautis taisyklėse ir įsakymuose nurodytais terminais, kita vertus, atrodo, kad taip palaipsniui prarandamas realus ryšys su savo aplinka.

Tad kas turėtų motyvuoti ūkininkus rinktis aplinkosaugines priemones? Ar jos tik erzina, ar vis dėlto gali ūkiui atnešti naudą? 

Gamtosaugos ekspertas svarsto, kad, galbūt, į tai aktyviau galėtų įsijungti mokslininkai. „Kad ne tik tam tikrus derlingumo parametrus skaičiuotų, bet ir paverstų viską į eurus.

Turbūt tuomet lengviau būtų susikalbėti, kai mes siūlome ūkininkams kažkokias priemonės, o čia yra jų pragyvenimo šaltinis. Juk viskas susiveda į ūkio finansinės veiklos rezultatą. Man atrodo, tai tikrai palengvintų gamtininkų, ūkininkų, sprendimų priėmėjų ir politikų pokalbius“, – sako J. Gulbinas.