Vilkaviškis. Antri metai mėsinius aubrakus auginantis jaunasis Pūstapėdžių kaimo ūkininkas Rokas Šlivinskas įsitikinęs, kad parduoti gyvulius pagal skerdenos svorį verta daug labiau. Aubrakus atiduoti juos už tokią pačią kainą, kaip išmelžtas karves, anot jo, būtų nuostolinga.

Į pasiūliusios geriausią kainą ŽŪKB  „Krekenavos mėsa“ skerdyklą 10 Roko aubrakų iškeliavo net nesverti, kad nepatirtų streso. Skersti jis atidavė trijų kategorijų galvijus: keturis grynaveislius aubrakus, tris juodmargių ir aubrakų mišrūnus ir du juodmargius bulius. Mėsa buvo vertinama pagal EURO kategoriją (E – aukščiausia kategorija, O – žemiausia). Visi aubrakai buvo priskirti E ir U kategorijoms, tad jų kaina buvo didesnė negu juodmargių, kuriuos supirkėjai įvertino O kategorija.

Jaunasis ūkininkas Rokas Šlivinskas savo aubrakų bandą vertina už tai, kad jai nereikia didelės priežiūros

„Jei būtume pardavę aubrakus pagal „gyvąjį svorį“, už kiekvieną jo kilogramą būtume gavę 2 Lt mažiau, – sako R. Šlivinskas. – Apskritai šios veislės galvijų mėsos išeiga yra daug didesnė negu juodmargių. Vien mūsų didžiausio aubrako Vilono skerdena svėrė 650 kg. Už kiekvieną juodmargį galviją taip pat gavome po 100 Lt daugiau“.

Likusioje R. Šlivinsko bandoje auga dar 15 veršelių. „Aišku, gerai būtų, kad nereikėtų priklausyti nuo perdirbėjų, turėti savo skerdyklą, tačiau ji įrengiama ne kelioms dešimtims gyvulių per metus paskersti. Mes per mažai jų turime, kad investuotume į visus reikalavimus atitinkančią skerdyklą, samdytume darbuotojus, organizuotume išvežiojimą. Šiuo metu  apie 200 ha turinčiam ūkininkui tai būtų per didelė prabanga. Tad lieka susirasti supirkėjus, su kuriais galima bendradarbiauti, žinoti, jog neapgaus ir pasiūlys kiek įmanoma geresnę kainą“, – aiškina Rokas.

Bandos bulius – dar jaunas

Mėsiniais aubrakais jaunasis Pūstapėdžių kaimo ūkininkas susidomėjo prieš porą metų, kai tėčio įkalbėtas įsigijo kelis galvijus ir ėmė juos auginti savarankiškai. „Iš pradžių maniau, kad gyvulių niekada neauginsiu, nes mačiau, kaip vargsta tėvai. Jie, laikydami ir pieninių, ir mėsinių galvijų, niekada neturi laisvo laiko. Bet kai pradėjau pats auginti aubrakus – patiko. Jie nereikalauja daug priežiūros, karvių nereikia melžti“, – sako R. Šlivinskas.

Pasak jaunojo ūkininko, žiemą aubrakai mėgsta vaikščioti lauke, jiems užtenka tik pastogės, tad ir mėžti nebūtina. Didžiausias rūpestis – pasigaminti pašarų, tačiau turint geros technikos, tai – ne problema.

MŪ inf.