Šilutės r. Rupkalvių kaime savaitgalį gulė pradalgės – Nacionaliniame šienpjovių čempionate varžėsi geriausieji. Šių metų titulas atiteko Arūnui Kaktai, o „Metų šienpjovės“ titulą vėl iškovojo po pertraukos į varžytuves grįžusi Dovilė Staponkienė.

Su dalgiais į Rupkalvių kaimą susirinko beveik 50 čempionato dalyvių ir jų komandų iš Šilutės, Plungės, Klaipėdos, Kauno, Alytaus, Šiaulių, Vilniaus ir kitų rajonų. Ypač gausus būrys atvyko iš Kėdainių – beveik pilnas autobusas šienpjovių ir juos palaikančiųjų. Dzūkų komanda „Švendubrė“ šiemet vėl visus stebino ypatingu dėmesiu savo aprangai ir autentiškoms detalėms – šįkart šienavo pasipuošę vyžomis.

Nacionalinio šienavimo čempionato iniciatoriaus, gamtininko Žymanto Morkvėno teigimu, šiemet čempionate buvo ir tikrų šio amato profesionalų, ir visiškai naujokų, dalgius rankose laikiusių pirmą kartą.

Vienas laukiamiausių renginio akcentų – dalyvius vienijanti draugiška šienpjovių pradalgė, kuri susirinkusiems parodo senosios šienapjūtės fragmentą. Čia šiemet sudalyvavo net 44 šienpjoviai. 

Dėl „Metų šienpjovio“ titulo varžėsi 10 geriausiųjų čempionato vyrų, tarp kurių buvo ne vienas patyręs dalgio entuziastas. Dauguma jų dalgius rankose jau nuo vaikystės, šio amato subtilybes perėmę iš senelių ir tėvų. Greičiausiojo šienpjovio titulą iškovojo vietinis šilutiškis Arūnas Kakta, varžytuvėse greičiu įveikęs savo komandos draugą Kozmą Auškalnį.

Nugalėtojo teigimu, šių metų čempionate komandinėje rungtyje varžytis buvo sudėtingiau, nes šienauti teko nuo pavasario nepjautoje žolėje. 

Dėl „Metų šienpjovės“ titulo varžėsi  3 moterys, geriausiai pasirodžiusios komandinėje rungtyje. Greičiausios šienpjovės titulas atiteko Dovilei Staponkienei, kuri „Metų šienpjove“ tituluota buvo pirmaisiais čempionato metais. Pasak moteris, nors varžovai atvyksta tikrai azartiški, bet šienauti jai labai patinka, tad patirtą nuovargį atperka malonios akimirkos.

Visus laurus pagrindinėse komandinėse varžybose (3 m pločio ir 100 m ilgio ruože) susišlavė ir praėjusiais metais triumfavę „Dalgio broliai”. Kozmas Auškalnis ir Arūnas Kakta pelnė titulą „Skriejantys dalgiai“ už greičiausią šienapjūtę ir „Kokybė garantuota“ už kokybiškiausiai atliktą rungtį.

Šiemet pirmą kartą vyko dalgio ir trimerio kova, kurioje siekta išsiaiškinti ar tikrai miestuose dažnai naudojama technika yra geresnė, nei šienavimas dalgiu. Iššūkį trimeriui metęs „Metų šienpjovys“ Arūnas Kakta dalgiu numatytą trasą įveikė dvigubai greičiau ir kokybiškiau, nei trimeris.

Taip pat apdovanotas jauniausiasis šienpjovys – 22 metų Rytis Rakauskas ir vyriausiasis – Alfonsas Maniokas, kuriam 81 metai. Specialų titulą „Stilius ir mada“ pelnė komanda „Švendubrė“.

Jau antrus metus iš eilės čempionate didelio susidomėjimo sulaukia čia veikianti Šienavimo mokykla, kurioje pasimokę gali varžytis „Dalgio debiuto“ rungtyje. Naujokų laukė individuali 1,5 pločio ir 50 m ilgio atkarpa. Šioje rungtyje buvo vertinamas ne tik šienavimo laikas, bet ir kokybė.

Šioje rungtyje nugalėjęs Vytautas Povilauskas teigė, kad pergalė netikėta, o jis džiaugiasi ne tik galėjęs paimti dalgį į rankas po daugiau nei 20 metų, bet ir parsivežti namo prizą.

Pasak Ž. Morkvėno, renginys vyksta Nemuno deltoje visų pirma dėl to, kad šis kraštas garsus savita pievininkų kultūra, susiformavusi dėl gamtinių sąlygų. Dėl potvynio atnešamų natūralių trąšų pievos čia buvo itin derlingos: šienas pjautas tris kartus per metus, šienpjoviai čia pasižymėjo ypatingu šio amato meistriškumu.

O antra – šiose pievose klestėjo ir tebeklesti daug paukščių. Jų gausa neatsiejama nuo regione praktikuotos šienavimo dalgiu tradicijos, padėjusios išsaugoti paukščių įvairovę. Nemuno deltos pievos yra rečiausio Europos giesmininko – meldinės nendrinukės – perimvietės.