Plungė. „Diena bus nelengva, bet įdomi“, – sakė vieno produktyviausių šalies pieno ūkių savininkas Tomas Raudonius, pakvietęs kolegas ūkininkus į nekasdienį seminarą su praktine dalimi.

Seminarą „Kaip iš pieno ūkio uždirbti daugiau?“ Plungėje vedė pieno sektoriaus analitikė Steffi Wille-Sonk (Vokietija), analizuojanti visos Europos pieno ūkių ekonomiką.

S. Wille-Sonk atstovauja tarptautiniam 1989 m. įkurtam Europos pieno ūkininkų klubui (angl. European dairy farmers, EDF), kuris vienija atvirų pažiūrų ir pažangios, ateities pienininkystės entuziastų bendruomenę. EDF skelbia, kad jo misija – įkvėpti, dalintis, tobulinti, ši organizacija skatina ekonominį tvarumą, inovacijas ir patirties mainus, stiprinančius pieno ūkių konkurencingumą visoje Europoje.

„Tai ūkininkų klubas ūkininkams. Nesakome, ką daryti, tik suteikiame platformą dalytis žiniomis, kaip tapti pelningesniu, lygintis su įvairių šalių ūkiais“, – sakė S. Wille-Sonk.

Europos pieno ūkininkų klubo analitikė Steffi Wille-Sonk (viduryje) į Lietuvą atvyko šio klubo pradininkų Lietuvoje Tomo Raudoniaus ir Danutės Palkimienės kvietimu

Steffi šioje organizacijoje dirba nuo 2010 m., specializuojasi pieno ekonomikos ir lyginamosios analizės srityse, yra atsakinga už tyrimus ir mokslinius projektus.

Platforma mokytis iš gerųjų praktikų

Raudonių ūkis buvo pirmasis iš Lietuvos, prisijungęs prie EDF klubo 2016 metais. Dabar kartu su ūkio konsultante Danute Palkimiene kuria EDF filialą Lietuvoje. Šiuo metu prie EDF yra prisijungę šeši Lietuvos ūkiai, T. Raudonius tikisi, kad po šio seminaro EDF filialas Lietuvoje plėsis.

Turėti nacionalinį klubą, EDF filialą Lietuvoje T. Raudonių itin skatino D. Palkimienė, kuri EDF įgyta patirtimi ir žiniomis, ypač – ekonominėmis, naudojasi ne tik kasdieniame darbe, bet ir rengdama pranešimus seminarams, konferencijoms, taip pat ir rašydama straipsnius žurnalui „Mano ūkis“. Ji prieš metus tapo oficialia EDF analitike-konsultante (angl. EDF star) ir nuolat dalyvauja klubo veikloje. 

Atvykusi į Lietuvą S. Wille-Sonk atvežė ir išsamias EDF priklausančių Lietuvos ūkių ekonomines analizes, koks ūkio potencialas, ką reikia gerinti, palyginimus su kitais panašiais Europos ūkiais. Tokias įžvalgas gavo Nerijaus Narausko, kuris EDF narys yra nuo 2018-ųjų, Valento Grybo, Mariaus Gedgaudo, Mindaugo Grikšto, Jono Živatkausko ūkiai.  

Ūkininkai klausėsi ir pieno sektoriaus tendencijų, ir dalyvavo praktiniame užsiėmime

Pasak T. Raudoniaus, nėra lengva būti EDF nariu. Norėdamas iš šios organizacijos gauti, pirmiausia turi jai duoti, t. y. surinkti daug skaičių, o tam reikia pastangų ir laiko. Po to reikia analizuoti gautus duomenis, kad galėtum daryti teisingas išvadas.

„Tai gera platforma mokytis iš gerųjų praktikų, plėsti akiratį ir žinoti, kaip pieno verslas vykdomas kitose šalyse. Būtent žinių noras yra didžiausia paskata prisijungti prie EDF“, – kalbėjo T. Raudonius. Jis pridūrė, kad jaučia narystės šiame klube naudą, o gaunamas žinias stengiasi perduoti kuo plačiau.

O tobulėti, didinti produktyvumą mūsų šalies pieno ūkiai gali, tik, kaip pastebėjo S. Wille-Sonk, reikia išnaudoti turimas galimybes.

Lietuva, pagal pieno kiekį, tenkantį vienam gyventojui per metus, tarp ES šalių užima 5 vietą (477 kg) ir lenkia ES vidurkį (325 kg). Tačiau pagal gamybą iš hektaro, nors ir esame maždaug per vidurį (216 kg pieno/ha), nuo lyderių atsiliekame labai daug. Pavyzdžiui, Nyderlandai iš 1 ha gauna 4 t pieno! ES vidurkis – 353 kg pieno/ha.

Analizuodama Europos pieno ūkių padėtį, S. Wille-Sonk atkreipė dėmesį, kad maži gamybos kaštai negarantuoja didelio pelno. Pastaraisiais metais geriausiai šiuo atžvilgiu tvarkėsi danai, kurių gamybos savikaina padidėjo 8,7 ct (23 proc.), o su didžiausiais sunkumais dėl prastų oro sąlygų susidūrė airiai – jų perskaičiuoto pieno savikaina padidėjo 15,4 ct (49 proc.).

Į diskusiją įsitraukė visi dalyviai

Renginio pabaigoje ūkininkai, pasiskirstę į 5 grupes, turėjo atlikti praktinę užduotį, parašydami savo įžvalgas trimis svarbiais kiekvienam ūkiui klausimais, apie kuriuos ir buvo kalbama seminare: kokia tinkamiausia produktyvumo strategija Lietuvoje; kaip optimaliai panaudoti valdomą visą žemės plotą, dirbti intensyviai ar ekstensyviai; kaip efektyviausia organizuoti pašarų ruošimą ir kitus žemės darbus, verta turėti savo pašarų ruošimą techniką ar pirkti paslaugą.

Seminaro dalyviai aktyviai dalyvavo praktinėje jo dalyje

Susirinkę pažangūs ūkininkai, turintys ir žinių, ir patirties, daugeliu klausimu išsakė panašią nuomonę, labiausiai skyrėsi įžvalgos, kiek hektarų reikia skirti 1 sąlyginiam gyvuliui (SG) ir dėl kooperacijos.

Ievos Stanienės ir Jurgio Karazino komandų nuomone, 10 SG reikia skirti 10 ha žemės. Antano Mozūraičio ir Aušros Mitkuvienės grupių nariai teigė, kad vienas ha gali išmaitinti 2 karves, t. y. optimaliausias žemės kiekis 10 SG – 5–6 ha.

Visi sutiko, kad tinkamiausia produktyvumo strategija – investicijos į genetiką ir pašarus, kurie atitiktų karvių genetinį potencialą. Koks turėtų būti šiuolaikinio ūkio produktyvumas atsakyti konkrečiai buvo sunku, nes labai skirtingos ūkių sąlygos. Dauguma sutiko, kad siekiamybė turėtų būti 12 t, bent jau ne mažiau 10 t.

A. Mozūraitis produktyvumo kartelę kėlė aukščiau: „10 t pieno jau daug ūkių melžia. Siekiamybė turėtų būti 12–14 t. Genetika tai leidžia, tik pašarų bazė – nelabai.“

Antanas Mozūraitis aukštai iškėlė produktyvumo kartelę

J. Karazino grupė rekomendavo dirbant žemę išlaikyti pusiausvyrą tarp intensyvumo ir efektyvumo. Vis dėlto visi vieningai sutarė, kad pienininkystė ir žemės dirbimas turi būti intensyvūs, tik reikia išsaugoti žemės struktūrą, išnaudoti žemės savybes. Pievas, atsižvelgiant į vietovę, gamtines sąlygas ir kt., reikia atnaujinti kas 3–5 metus, pašarų bazėje kukurūzai yra būtini.

„Pieno ūkio reikmėms reikia skirti tiek žemės, kad pašarų pasiruoštume pusantrų metų laikotarpiui, kad turėtume atsargų, apsidraudžiant nuo nepalankių oro sąlygų. Jeigu kitais metais šviežių pašarų bus pakankamai, po to bus galima jų ruošti mažiau, o atsilaisvinusią žemę skirti kitam pelno šaltiniui – augalininkystei“, – kalbėjo A. Mitkuvienė.

Aušra Mitkuvienė išsakė požiūrį, kad pašarų reikia pasiruošti tiek, kad jų užtektų pusantrų metų laikotarpiui

Pašarams grūdus auginti ar geriau nusipirkti? „Mūsų komandoje buvo nuomonė, kad kartais grūdų pigiau nusipirkti negu auginti, tai priklauso nuo rajono, nuo turimos žemės“, – sakė Alma Kazlauskienė. Panašią nuomonę išsakė ir A. Mozūraičio grupė. Kiti teigė, kad grūdai, jeigu jų lieka nuo pašarų, yra papildomas pajamų šaltinis.

Labai įdomi diskusija virė dėl kooperacijos – ar verta pirkti visą savo techniką, ar kooperuotis, o gal samdyti paslaugą?

Pasak I. Stanienės, žemės darbams efektyviausia būtų kooperacija, turėti savo pašarų ruošimo techniką verta tuomet, kai ūkyje yra daugiau kaip 250 SG, kitų nuomone, tik turint 300–400 SG. Turint mažesnes bandas labiausiai apsimoka kooperacija arba paslaugos pirkimas.

A. Kazlauskienė pastebėjo, kad jau net stambiose bendrovėse pašarų ruošimas eina paslaugos samdymo keliu dėl didelių specialisto išlaikymo, jo darbo užmokesčio kaštų.

A. Mitkuvienė sakė, kad žemės darbams labai praverčia ir pasiteisina kaimynų kooperacija, kai padeda vieni kitiems su savo turima technika. „Tad dalį technikos vis tiek reikia turėti savos, o dalį galima samdyti arba, kaip mūsų atveju, keli kaimynai turime skirtingą techniką ir vieni kitiems padedame. Turėti visą gerai dėl to, kad gamini pašarus tada, kada tau reikia, nereikia taikytis prie kitų, laukiant, kada technika bus laisva. Bet ji brangi, brangiai kainuoja ir jos išlaikymas“, – kalbėjo ūkininkė.

„Mažiems ūkiams dėl technikos – tik kooperacija, nes agroservisas Lietuvoje dar nėra stiprus, – kalbėjo A. Mozūraitis. – Bet dideliam ūkiui su 300–500 karvių reikia turėt savo techniką, tada patys valdysime savo pašarų kokybę.“

Diskusijos dar ilgai tęsėsi, ūkininkai dėkojo T. Raudoniui už įdomų ir nestandartinį seminarą.

„Klausyti yra viena, o kai reikia pačiam galvoti, ieškoti atsakymų, yra kas kita ir galvoje išlieka daug daugiau žinių“, – džiaugėsi kolegų ūkininkų aktyvumu T. Raudonius, gerai žinantis žinių svarbą – tik nuolatinis jų siekimas, naujovių diegimas leido jam sukurti vieną produktyviausių pieno ūkių šalyje, kuriame melžiama per 11 t pieno.