Akademija (Kauno r.). Gyvulininkystė šiandien susiduria su daugybe iššūkių, tačiau kartu jai atsiveria naujos galimybės augti bei modernėti. Apie tai kalbėta diskusijoje „Gyvulininkystės sektorius: pagrindiniai žingsniai sėkmės link“.

Diskusijoje, kuri surengta vakar VDU Žemės ūkio akademijoje prasidėjusioje parodoje „Gyvulininkystė 2025“, ekspertai, ūkininkai, specialistai ir politikos formuotojai dalijosi įžvalgomis apie veislininkystės svarbą, inovacijų diegimą, paramos priemones ir sektoriaus ateities perspektyvas.

Apie gyvulininkystės aktualijas diskutavo būrys autoritetų: vakar paskutinę dieną žemės ūkio viceministro pareigas ėjęs dr. Arūnas Rutkauskas, VDU Žemės ūkio akademijos Gyvūnų produkcijos tyrimų ir inovacijų centro vadovas prof. dr. Vigilijus Jukna, VMVT Gyvūnų sveikatingumo skyriaus specialistas, LSMU Veterinarijos akademijos Veterinarijos fakulteto profesorius dr. Alvydas Malakauskas, žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT“ generalinis direktorius Audrius Skučas, Lietuvos žemės ūkio tarybos pirmininkas, Lietuvos pieno gamintojų asociacijos pirmininkas Jonas Vilionis, Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos prezidentas Nerijus Gricius.

Dar kaip žemės ūkio viceministras kalbėjęs mėsinių galvijų augintojas A. Rutkauskas įžvelgė parodos, kurioje dėl ligų grėsmės nėra galvijų, avių ir ožkų, pozityvą tame, kad plečiasi bendraminčių ratas.

„Matau naujų jaunų veidų, kurie perima vyresniųjų kolegų patirtį. Nepaisant skeptikų, kurie sakė, kad be gyvų gyvulių parodos rengti nereikia, vis tik labai svarbi yra galimybė bendrauti. Nėra galvijų, bet yra proga gomurį pamaloninti jų produkcija. Be to, atsiminėme gyvūnus, kurie mūsų protėviams padėjo arti laukus – parodoje yra nuostabi žirgų ekspozicija“, – kalbėjo A. Rutkauskas.

Veislininkystei reikia nuoseklios vizijos

Diskutuojant apie veislininkystę vietos ginčams nebuvo – visi diskusijos dalyviai sutarė, kad veislininkystės svarba yra neginčijama ir tai turi būti gyvulininkystės prioritetas.

Tačiau buvusio premjero patarėjo V. Juknos nuomone, to prioriteto pastaraisiais metais nebuvo matyti, „veislininkystėje vyravo lengva betvarkė, neaiškios atsakomybės ribos“. Jis teigiamai įvertino, kad veislininkystė vėl priskirta Žemės ūkio ministerijos kompetencijos sričiai (anksčiau ji priklausė VMVT, tai ribojo ministerijos įtaką).

N. Gricius, pabrėžęs, kad veislininkystė yra „pagrindų pagrindas“, norėtų, kad ji turėtų tęstinumą, sutaptų valstybės ir ūkininko požiūris: „Vyriausybių, politikų kaita kelia sąmyšį tarp socialinių partnerių, neturi tęstinumo idėjos, o veislininkystei reikia nuoseklios vizijos.“

Tai, kad veislininkystei reikia laiko, tęstinumo, bendro matymo ir finansavimo, akcentavo ir A. Skučas. O J. Vilionis atkreipė dėmesį ir į veislininkystės rėmimą – anksčiau teikta parama veislinei medžiagai įsigyti labai pravertė, tačiau jau seniai jos nebėra.

„O parama geresnei veislinei medžiagai, seksuotai spermai įsigyti būtų labai reikalinga ir padėtų veislininkystės pažangai. Nes dabar 80 proc. pieninių karvių sėklinamos su mėsinių galvijų sperma. Kam to reikia? Nėra tos veislininkystės, sakykite, ką norite“, – kaip visada vaizdžiai ir tiesiai kalbėjo patyręs ūkininkas.  

Ar lietuviai turi kooperacijos geną?

Diskusijai pasisukus apie inovacijas, jos moderatorius Darius Petkevičius, atkreipęs dėmesį į tai, kad ūkių gebėjimai diegti tiek technologines, tiek vadybos inovacijas nėra vienodi, klausė, kiek yra svarbi kooperacija ir kokios galimybės gali atverti kelią į kooperaciją?

Kiek netikėtu kampu į šią situaciją pažvelgė A. Rutkauskas. „Aš gal pažvelgčiau į mūsų, lietuvių, genotipą ir genofondą. Klausimas, ar mes turime kooperacijos geną. Taip, kuriamos sąlygos, tiek Žemės ūkio ministerijos, tiek kitų, kad kooperacija ateitų, bet įskiepyti kooperacijos geną lietuviui nėra lengva. Ir reikia žmonių altruistų, kurie savo pavyzdžiui įrodytų, kad kooperacija – tai ne kartelis, kuris nori pasisavinti, o būdas tau padėti.“

Problema, A. Rutkausko manymu, yra ir ta, kad dalis kooperatyvų Lietuvoje išsigimsta, nes jų nariai ūkininkai neina į kooperatyvo valdymą, jiems trūksta įgūdžių ir kompetencijų.

Dėl kooperacijos geno trūkumo A. Rutkauskui paprieštaravo A. Skučas: „Tas kooperacijos genas yra ir tai įrodo mūsų kooperatyvas, kuriame šiandien yra daugiau negu 350 narių. Ir nežadame sustoti, tikime, kad iš tikrųjų kooperacija, jos kuriama pridėtinė vertė ir galimybės integracijai tikrai duoda rezultatų ir tai jau įrodėme.“

A. Rutkauskas dar pridūrė, kad daugelis tikisi ir nori labai greito rezultato, bet ir veislininkystei, ir kooperacijos naudai pajusti reikia dešimtmečių. „Pienas LT“ pavyzdys tai įrodo, nes viziją paversti rezultatu reikėjo nemažai laiko“, – reziumavo jis.

Biosauga turi būti kiekvieno ūkio darbuotojo galvoje

Diskusijai pasisukus apie užkrečiamųjų ligų grėsmę ir būdus, kaip nuo jų apsisaugoti, prof. A. Malakauskas paskelbė šviežių žinių apie įtarimus, kad mėlynojo liežuvio liga jau gali būti Lietuvoje. Patvirtinus diagnozę, bus imtasi veiksmų, identifikuotas serotipas ir, jei įmanoma, taikoma vakcinacija.

„Tik visų pusių bendri ir ilgalaikiai veiksmai gali padėti sėkmingai kovoti su užkrečiamomis ligomis. Šiame procese dalyvauja daug veikėjų, institucijų, bet problema ta, kad visi jaučia laiko trūkumą“, – pabrėžė profesorius.

Nors šaltuoju metų laiku ligos grėsmė būna mažesnė, tačiau viena labai populiari atostogų kryptis rudenį – Turkija – kelia riziką atvežti užkratą, jeigu nepaisoma biosaugos reikalavimų. Riziką gali kelti ir gyvulių supirkėjai, pašarų pardavėjai ir kiti ūkių lankytojai. Todėl biosaugos reikalavimų laikymasis, pasak A. Rutkausko, turi būti kiekvieno ūkio darbuotojo galvoje.

„Tai ar gyvulininkystė Lietuvoje turi ateitį?“

Toks buvo diskusijos moderatoriaus paskutinis klausimas.

A. Skučas tvirtai pareiškė, kad perspektyvos labai geros. Tokį optimizmą jam kelia tinkamos gyvuliams gamtinės–klimatinės sąlygos, ūkiai turi potencialą augti, svarbu, kad „parama būtų ne socialinė, o investicinė į ūkio plėtrą, į jo kokybę, į pieno kokybės gerinimą, gamybos savikainos mažinimą.“

Tačiau J. Vilionis, atkreipęs dėmesį, kad pieno supirkimo kaina jau mažėja, jam oponavo dėl per didelio optimizmo: „Kiek šiandien sumažinote pieno kainą? Kai kam jau ir 10 centų mažiau moka.“

O jeigu A. Rutkauskui „būtų duota galia keisti“, tai jis labiausiai norėtų matyti paruoštą terpę jaunajai kartai, kuri vežtųsi į inovatyvų žemės ūkį.

V. Jukna teigė, kad kaip ir kiekvienam verslui, taip ir žemės ūkui, visų pirma reikia aiškios vizijos, koks tas žemės ūkis turi būti per artimiausius 5–10 metų, kuria kryptimi turi judėti, kur ūkininkai turėtų investuoti, kad jie žinotų, kad ir valstybės agrarinė politika eis ta pačia kryptimi.

Didžiausiu iššūkiu diskusijos dalyviai įvardijo pernelyg didelę biurokratinę naštą, kuri apsunkina paramos įsisavinimą ir neleidžia greitai pasiekti rezultatų. Siūloma išskaidyti paramą pagal skirtingus tikslus ir sumažinti biurokratiją, kad būtų galima sparčiau ir efektyviau panaudoti lėšas.

Baigdami diskusiją visi jos dalyviai buvo linkę palankiai vertinti Lietuvos žemės ūkio, taip pat ir gyvulininkystės sektoriaus, ateitį. Tačiau sėkmei pasiekti būtina įveikti biurokratinę naštą, teikti tikslingą paramą investicijoms, sukurti aiškią ilgalaikę žemės ūkio viziją, palaikyti smulkiuosius ūkininkus ir skatinti jaunimo suinteresuotumą dirbti žemės ūkyje. Bendradarbiavimas tarp visų suinteresuotų šalių yra esminis dalykas siekiant optimalių rezultatų, nepaisant dabartinių rinkos iššūkių.

***

Akimirkos iš parodos „Gyvulininkysrė 2025“ – šioje fotogalerijoje.