Akademija (Kauno r.). Subalansuotas baltymų, energijos kiekis racione – viena svarbiausių mėsinių galvijų auginimo dedamųjų. Šėrimo ekspertas iš Prancūzijos žiniomis pasidalijo su Lietuvos augintojais – prancūzai šiuo klausimu pažengę toli į priekį.

Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos (LMGAGA) kvietimu stotyje praėjusią savaitę lankėsi „Techna group“ (Prancūzija) šėrimo ekspertas, gyvulininkystės inžinierius Clement Cirot (Klemo Siro). Jo darbo ir tyrimų sritis – pašarų baltymai ir aminorūgštys, į ką gilinosi ir dirbdamas Prancūzijos Žemės ūkio, maisto ir aplinkos tyrimų institute INRA.

Svečias pirmiausia apsilankė „Šilutės veislininkystės“ kontrolinio auginimo stotyje, vėliau Lietuvos mėsinių galvijų augintojus supažindino su baltymų poreikiu skirtingų veislių mėsinių galvijų racionui.

C. Cirot akcentavo, kad pirmasis ir svarbiausias aspektas – įvertinti, kiek skirtingų veislių ir tipo gyvuliai gali ir turi suėsti, ypač kalbant apie jaunus gyvulius. Skirtingų veislių galvijų šėrimo poreikiai skirtingi.

Antras dalykas – išsiaiškinti, kokias žaliavas, kuriose esantys baltymai ir energija yra gerai įsisavinami, galime duoti gyvuliui. Didinant energijos ir baltymų kiekį racione, didėja ir gyvulio priesvoris.

„Šeriant gyvulį svarbiausia pašerti jo prieskrandį. Jame vykstantys procesai paprastas žaliavas paverčia aukštos biologinės vertės produktais. Tad pagrindinis tikslas – pasirūpinti proteosinteze, t. y. mikrobinio baltymo prieskrandyje ir lakiųjų rūgščių gamyba, – aiškino C. Cirot. – Norėdami užtikrinti proteosintezę, turime gyvulio prieskrandžiui parūpinti žaliavos –įsisavinamųjų baltymų.“

Norint apskaičiuoti įsisavinamųjų baltymų iš kiekvienos baltyminės žaliavos kiekį, bendrą žaliavos kiekį reikia dauginti iš baltymų įsisavinimo indekso. „Kuo geriau įsisavinami baltymai, tuo daugiau raumenų užaugina gyvulys“, – pabrėžė lektorius.

Prancūzai skaičiuoja, kiek reikia baltyminių pašarų mėsos kilogramui užauginti. Jeigu racione yra 16 proc. baltymų, sausojoje medžiagoje nereikia daugiau kaip 10 proc. baltymų, nes bus švaistoma žaliava.

Baltymų įsisavinimui svarbu greitai skylantys angliavandeniai. Prancūzai sukūrė tokį matavimo vienetą – per 4 val. įsisavintos sausosios medžiagos kiekį (MSR4). Kuo didesnis MSR4 kilograme pašaro, tuo daugiau didžiajame prieskrandyje išsiskiria propionato – pagrindinio galvijo fiziologinių ir augimo procesų energijos šaltinio.

„Tik reikia turėti galvoje, kad pernelyg didelis MSR4 indekso – greitai skylančios energijos – didinimas yra pavojingas, nes gali sukelti acidozę“, – kalbėjo C. Cirot.

Jis taip pat pabrėžė, kad gyvuliui neužtenka tik baltymų, energijos ir ląstelienos – reikia vitaminų, mineralų, mikro- ir makroelementų, kurie naudingi tiek prieskrandžio bakterijoms, tiek pačiam gyvuliui.

Nors prieskrandyje vykstantys procesai svarbiausi, žarnynu taip pat būtina rūpintis. Ekspertas pabrėžė ir riebalų naudą pašaruose: „Kuo daugiau pašaruose naudosime įvairių aliejų, tuo didesnis bus gyvulio priesvoris.“

Prancūzai racione skaičiuoja tiek žarnyne, tiek prieskrandyje įsisavinamus riebalus – reikia ne daugiau 5 proc. įsisavinamų žarnyne ir ne daugiau nei 3 proc. – prieskrandyje.

INRA institute sukurtas žarnyne įsisavinamo baltymo (PDI) indeksas. Mėsiniams galvijams labai svarbi pusiausvyra tarp mikrobinės kilmės baltymo (PDM), kuris apdorotas prieskrandyje, ir tarp to, kuris patenka tiesiai į žarnyną. Jie abu susijungia ir aminorūgščių pavidalu įsisavinami žarnyne. Būtent nuo šių aminorūgščių kiekio ir kokybės priklauso gyvulio produktyvumas.

„Tarp žarnyne įsisavinamo baltymo ir kasdienio priesvorio yra natūrali koreliacija“, – teigė lektorius.

Visi baltymai tinkami šėrimui

Sojos, anot C. Cirot, ir pagal įsisavinimą, ir pagal energijos bei baltymų kiekį yra nepalyginamos su niekuo kitu. Sojos įsisavinamos ir prieskrandyje, ir žarnyne.

Žirniai – išskirtinai prieskrandžio baltymas. Jie pasižymi greitai skylančia energija (MSR4 indeksas daug didesnis negu sojų) ir sudarant racioną į tai reikia atkreipti dėmesį, nes žirniai gerokai stipriau sukels prieskrandžio rūgštingumą negu sojos.

Sojos – nors ir geriausias, bet brangiausias pasirinkimas. Todėl C. Cirot sako, kad galima naudoti kitus baltymus: „Visi baltymai tinkami šėrimui, tik reikia įvertinti, su kokiais kitais raciono pašarais juos naudosite, ir atsakingai juos derinti.“  

Prancūzai veislinius gyvulius skirsto į tipus pagal produktyvumą ir racionus – intensyvaus penėjimo (angliškai jis vadino high performance) arba klasikinis. Šarolė galvijams, kuriems reikia daugiau baltymų ir energijos racione, jie siūlo būtent tų dviejų tipų racionus.

Pagrindinės raciono sudedamosios dalys – kukurūzų silosas, kombinuotieji pašarai ir subproduktai (įvairios išspaudos ir pan.). Klasikiniame ir intensyvaus penėjimo racionuose yra tos pačios dalys, tik skiriasi jų kiekiai.

Pradėdami gyvulius suginti ir penėti, prancūzai pirmiausia leidžia jiems 4–6 savaites adaptuotis – į fermą atvežami tiesiai iš ganyklų. Tuo metu jiems duoda kuo daugiau ląstelienos, riboja cukraus ir krakmolo kiekį.

„Reikia neskubėti su daug energijos turinčiais pašarais, kad gyvulys nesusirgtų acidoze“, – perspėjo C. Cirot. Po adaptacinio periodo racione paskaičiuotą baltymų kiekį galima padidinti 0,5–1 procentu.

Kol auginamas gyvulio raumuo, jam reikia daugiau baltymų ir greitos energijos – tiek krakmolo, tiek cukraus.

Baigiamuoju penėjimo laikotarpiu baltymų kiekį rekomenduojama sumažinti, nes jų tiek nebereikia raumeningumui, tačiau verta didinti energiją, kad ji kauptų riebalus raumenyse. Formuotis tarpraumeniniams riebalams padeda didesnis riebalų kiekis racione, žarnyne įsisavinamas krakmolas.

„Galvijų priesvoris baigiamuoju laikotarpiu natūraliai mažėja, tad tuo metu reikia adaptuoti racioną taip, kad jis būtų ir ekonomiškai naudingas. Tuo metu tikrai nereikia švaistyti pinigų didesniam baltymų kiekiui, nes raumens daugiau nesuformuosi. Reikia tik pridėti energijos dėl riebumo“, – patarė augintojams šėrimo ekspertas.