Mažeikių r. / Šiaulių r. Ūkininkų poilsio galimybės kartais ribotos arba specifinės. Net ir žiemą dažnai tenka atlikti tam tikrų užduočių, o darbo krūvis gali skirtis atsižvelgiant į ūkio specifiką.

Augalininkystės ūkius puoselėjantys Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) Mažeikių skyriaus pirmininkas Eligijus Pocevičius ir Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos vadovė Audronė Asauskaitė-Kerienė vienbalsiai pripažįsta, kad pailsėti po sunkių ir įtemptų darbų būtina, tik ne visada tam galima skirti daug laiko ar suplanuoti iš anksto.

Būtina atsikvėpti po darbų

„Visuomeninės veiklos taip pat yra poilsis nuo darbo – Ūkininkų sąjunga juk irgi atitraukia nuo ūkinių reikalų. Bet ir tai reikia riboti, nes gali perdegti. Jeigu per daug įsitrauki, paskui nieko daugiau ir nematai,“ – atvirai sako Eligijus Pocevičius.

Jo nuomone, tikrai yra įvairių poilsio formų, kurios gali tikti ūkininkams. Vieni medžioja, kiti – žvejoja, treti – sportuoja.

„Nėra taip, kad ūkininkai visai nepoilsiautų. Aišku, pasitaiko ir tokių, kurie nieko daugiau nemato be savo darbo. Bet jeigu nori viską saikingai suderinti, turi pailsėti,“ – sako Mažeikių rajono ūkininkų vadovas.

Pačiam šiuo metu lieka mažokai laisvo laiko, nes su žmona augina dvejų metų sūnelį, kuris reikalauja daug dėmesio, su juo reikia praleisti daug laiko. Kita vertus, tai irgi yra poilsis.

„Jeigu pasitaiko galimybė, atlieku įvairius kineziterapijos pratimus, kad stiprinčiau organizmą, nes tai labai svarbu, norint atsipalaiduoti nuo fizinio ir nervinio krūvio.

Šiai metais kartu su mažu sūnumi keliavome į Maltą. Viskas vyko sklandžiai. Prie to labai prisidėjo ir seneliai, kurie važiavo kartu. Pabuvome savaitę, pakeliavome, pamatėme, atsikvėpėme ir tada grįžome su šviežiomis galvomis į darbus“, – poilsio niuansais dalijasi Eligijus.

Prieš kelerius metus su žmona jiedu daug keliavo Tailande: kėlėsi ir skrido vietiniais lėktuvais iš vienos vietos į kitą. Kelionė buvo įspūdinga, kartu nelengva, bet su kitokiu nuovargiu nei patiriamas dirbant. Pocevičiai susipažino su kita kultūra, žmonėmis, jų papročiais, maistu.

„Kelionės duoda daug – ir patirčių, ir įdomybių. Gera keliauti. Visada reikia užsibrėžti ir skirti tam laiko, nereikia susikoncentruoti, jog negali išvažiuoti, nes yra problemų. Jei taip žiūrėsi, tai visada namuose atsiras darbų“, – įsitikinęs E. Pocevičius.

Nors, anot jo, tikslinių profesinių kelionių nėra turėjęs, nebent veiklos pradžioje, tačiau net pažintinėse jis stebi aplinką, žmones, kaip jie ūkininkauja, kaip dirba, kokias kultūras augina, analizuoja, kodėl taip daro.

Šventinis laikotarpis iš dalies taip pat yra laisvalaikis, tad Kalėdas Pocevičiai stengiasi sutikti su šeima Lietuvoje. Vienais metais važiuoja pas Eligijaus tėvus, kitais – pas jo žmonos, į Panevėžį. Giminėje yra garbaus amžiaus senelių, tad norisi visus aplankyti.

Spontaniškų kelionių šalininkai

Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos vadovė A. Asauskaitė-Kerienė sako, kad ūkininkui nerealu iš anksto užsisakyti, pavyzdžiui, kelionę ar net kokią sveikatinančią procedūrą, nes atėjus laikui neretai paaiškėja, jog reikia kokiai nors institucijai pateikti kokį dokumentą, ką sutvarkyti. Tad  paskutinę akimirką gali tekti viską atšaukti.

„2–3 dienos Lietuvoje – daugiausia, ką galime sau leisti. Sudėtinga iš anksto suplanuoti kelionę ir į ją išvykti. Tada bandome su šeima pakeliauti, išbandyti edukacijų“, – sako Audronė.

„Ieškome ir randame trumpų akimirkų. Nesugebame suplanuoti vasaros atostogų, kad tikrai žinotume, jog galime išvykti savaitei ar ilgesniam laikotarpiui.

Galbūt didesni ūkiai, kurie turi samdomų darbuotojų, ir gali, tarkime, purškimą ar kitą didesnį darbą suorganizuoti patiems nedalyvaujant. Nuo pavasario iki lapkričio oras nulemia, kad ko nors negali laiku padaryti ir turi arba anksčiau suktis, arba išlaukti tinkamos akimirkos“, – atvirai dalijasi Šiaulių krašto ūkininkų vadovė.

Žinoma, ji realistiškai žiūri, jeigu ir darbymečiu atsiranda koks nors svarbus renginys ar neeilinė proga pasitaiko.

„Jei nori ką nors nuveikti, turi iš anksto prie orų prisiderinti ir ūkio darbus atlikti. Kitaip nėra galimybės, kad ir darbai bus padaryti, ir pailsėti spėsi. Žiemą lauktų šilti kraštai, tačiau ir tada sudėtinga visai šeimai susiderinti. Tad lieka sniego kalniukai Lietuvoje.

Mums pavyksta paskutinės minutės kelionės: matome, kad galime, sėdame į mašiną ir važiuojame kažkur netoli. Mes gal esam paskutinės akimirkos keliautojai. Nes neaišku, ar po savaitės turėsime tokią progą pailsėti.

Nes gal išmes kokį įstatymą, kurį reikės skaityti, analizuoti ir galvoti, ką daryti. Arba koks ūkio darbas atsiras“, – smagiai pasakoja A. Asauskaitė-Kerienė.

Anot jos, kartais, žiūrėk, vienas dalykas užstrigo, kitas, todėl turi bėgti, spausdinti, prašymą rašyti. Visada atsiranda skubių, netikėtų reikalų, kurių negali suplanuoti.

Net ir sveikatinimo programos (masažas, kineziterapija) atkrinta, nes į jas reikia iš anksto registruotis.

Su šeima Audronė mėgsta įvairias edukacijas, susipažinti su gamta, važinėja dviračiais, išeina pasivaikščioti, kur kartais įveikia net 60 km, visaip stengiasi žadinti smalsumą aplinkai.

Pavyzdžiui, važiuodami į vaiko varžybas pirmyn nieko neplanuoja, o atgal grįždami paieško įdomių objektų, vietovių ar kt.

„Esame labiau ekspromtiniai: pamatei laisvą akimirką ir važiuoji. Atradome keliavimą po Lietuvą ir edukacijas. Pavyzdžiui, suplanavęs savaitgalį tik spėk suktis.

Jeigu turime 3 laisvas dienas, nusprendžiame, kuria kryptimi vyksime, randame vieną pagrindinį objektą, pramogą ar kt. ir tada prie jo lipdome viską, kas pakeliui.

Nėra didelės problemos ekspromtu išvažiuoti toliau, kai susiruoši, sėdi į mašiną, žiūri, kaip sekasi vairuoti, pakeliui užsisakai viešbučius, juk naujos technologijos labai daug ką leidžia daryti. Vienas vairuoja, kitas, naudodamasis telefonu ar kompiuteriu, stebi, ką galima aplankyti“, – greitai suorganizuotų kelionių niuansais dalijasi A. Asauskaitė-Kerienė.

Praėjusią žiemą jiems pavyko savaitei išsprūsti į Norvegiją aptikus, kad paskutinę minutę yra laisvų vietų kelte.

„Kai pasakojome, kiek mes per savaitę apvažiavome, kiek buvome muziejų, kiek patys praplėtėme akiratį, visi stebėjosi, kaip įmanoma tiek visko rasti. Mes esame atradėjai, kurie bando patenkinti smalsumą: žiūrime maršrutą, objektus, darbo laiką ir pirmyn“, – sako Audronė.

Lietuvoje viena įsimintiniausių netikėtai suplanuotų kelionių – link Platelių. Ten pavyko suorganizuoti ekskursiją medaus klėtelėje, paplaukioti jachta Platelių ežere, pabendrauti su sakalų žinovu, o naktį stebėti povandeninį gyvenimą plaukiant skaidria valtimi.

„Labai smagu, kai pagauni vietinį žmogų, gimusį ir augusį tose apylinkėse. Jis nuoširdžiai pasakoja ir dalijasi. Toks natūralus ir tikras žmonių gyvenimas yra įdomesnis nei pagražintas turistinis maršrutas“, – tiki ūkininkė.

Paklausta, gal grybauja, ji papasakoja įdomią istoriją. „Norėčiau būti grybautoja, bet kai jie dygsta, dažniausiai sėdžiu kombaine, – juokiasi Audronė. – Bet gyvenimas sudėliojo taip, kad namie turime daugiakamienę liepą, ji tokia didelė ir sena, kad greičiausiai Antrąjį pasaulinį karą matė, ir po ja pradėjo dygti liepiniai baravykai. Nueiname, pasipjauname. Buvo metas, kai nurinkome po ja 40 liepinių baravykų.

Jautė gamta, kad labai grybų norėjome, tai davė mums. Dar prisimenu, kad iš pradžių bijojome valgyti, aiškinomės, ar jie tam tinkami. Kai išsiaiškinome, aš ir prisišaldau tų grybų ir kitaip priruošiu.“