Išmokę skaityti 6–7-erių metų amžiaus mokykloje (o kai kas anksčiau namuose), šiuo įgūdžiu naudojamės visą gyvenimą buityje, profesinėje veikloje, laisvalaikiu ir kt. Tačiau ar pakanka vien akimis perbėgti nedidelį tekstuką socialiniuose tinkluose, užmesti akį į receptą ar instrukciją?

VU Gyvybės mokslų centro prof. Osvaldas Rukšėnas, kalbėdamas apie popierinių (realių) leidinių skaitymą iš neurobiologinės pusės, sako, kad yra daug niuansų.

„Kai skaitai popierinę versiją, iš esmės niekur negali nuklysti, turi nuosekliai žodis po žodžio, eilutė po eilutės eiti į priekį. Tai formuoja nuoseklią gaunamos informacijos seką ir laikoma, kad tai yra svarbu formuojant ilgalaikę atmintį. Tokia seka priimtina smegenų kontekste.

Kai skaitome ekrane (kompiuterio, planšetės, telefono), turime visai kitą situaciją – dinamiškai kintančią aplinką: viskas blyksi, iššoka nauji tekstai, vizualai, reklamos ir kt. Tai blaško dėmesį. O kai blaško dėmesį, suformuoti nuoseklią seką beveik neįmanoma.

Jeigu toks skaitymas epizodiškas, tai nieko tokio, bet jeigu nuolatinis, ilgas ir intensyvus, tai turi ilgalaikių pasekmių atminties veikimui ir jos formavimuisi. O juk atmintis, niekas nepaneigs, yra svarbi žmogaus gyvenime. Iš to išplaukia ir kitų padarinių“, – aiškina prof. O. Rukšėnas.

Skaitymo ir rašymo įtaka smegenims

Jis veda paraleles su raštu. Evoliucijoje išsivystė kalba, jos suvokimas, tada raštas kaip informacijos priemonė. Šiuo metu vis mažiau rašome rašikliais (parkeriu, tušinuku), spaudome klaviatūrą ar liečiamojo ekrano ženklus. Tai atitolina rašymo įgūdžių ugdymą arba iš viso nuima šį įgūdį, kuris smegenų vystymuisi, neurobiologiniu požiūriu, labai reikalingas.

„Rašymas – labai sudėtingas procesas, apjungiantis daugelį smegenų sričių ir jas lavinantis. Juk ne veltui tai daroma jauname amžiuje, nes tuo metu vyksta didžiuliai pertvarkos procesai smegenyse. Apskritai smegenys sutvarkytos taip, kad jose sinchroniškai vyktų begalė sudėtingų procesų.

Smegenys nuolat kinta: jaunystėje jos persitvarko vienaip, senstant – kitaip, bet dinaminiai procesai nenutrūksta. Atsižvelgiant į tai, kaip procesai vyksta, kokie jie  – toks protine, emocine prasme ir yra žmogus. Tai lemia ir gyvenimo būdą, ir gyvenseną, ir pasiekimus, ir kita.

Tad labai svarbu laiku ir vietoje kažką daryti. Šiuo atveju, laiku ir vietoje mokytis rašyti ir skaityti“, – teigia profesorius.

„Davei vaikui planšetę – ir ramu“

Paklaustas, ar galima sakyti, kad knygas skaitantis žmogus protingesnis už neskaitantįjį, profesorius nusijuokia ir neduoda vienareikšmio atsakymo.

Daug ką lemia, kokias knygas ir kaip žmogus skaito, ar knygą per metus, ar per dieną. Labai svarbu knygos turinys. Galų gale, skaitymas savaime nesuponuoja protingumo.

O. Rukšėnas įsitikinęs tik vienu – skaitymas tikrai neblogina žmogaus gyvenimo.

„Neurobiologiškai žiūrint, yra skirtumų, ar skaitome dalykinę popierinę literatūrą, ar grožinę. Abiem atvejais dėmesio koncentracija, rega, atmintis veikia. Padariniai nevienodi: skaitydami dalykines, profesines knygas, daug emocijų negausime, tai informacija (ką nors sužinojai, išmokai, įtvirtinai į atmintį sėkmės atžvilgiu). Prireikus gal panaudosi.

Kalbant apie grožinę, čia žaidžia emocijos. Tai išjudina gilesnius klodus, didesnis poveikis žmogui. Juk skaitant tą patį kūrinį kiekvieną gali užvaldyti skirtingos emocijos“, – komentuoja neurobiologijos srities mokslininkas.

Jo nuomone, išlaikyti ir skatinti skaitymą yra svarbios šeimos tradicijos ir aplinka. Jaunoji karta, pati įnikusi į ekranus, ir vaikus augina pagal savo patirtį. Davei vaikui planšetę – ir ramu, jis netrukdo. Kartu eiti į parodas, skaityti, aptarinėti knygas – tai reikalauja gerokai daugiau išteklių, tėvų pasiaukojimo ir, toli gražu, ne visi tuo suinteresuoti.

„Manau, šią problemą išspręsti labai nelengva. Bet tai nėra neįmanoma, daug kas priklauso nuo motyvacijos. Abstrakčiai kalbant, motyvuoti galima per ugdymą, per pritraukimą, per užimtumą. Tai lengva pasiūlyti, bet sunku padaryti, nes reikalauja resursų (žmogiškų, piniginių). Ir galiausiai pasaulėžiūros reikalai – požiūrio į gyvenimą formavimas“, – atviras O. Rukšėnas, kuris tiki, kad skaitymas vėl taps madingas.

Kas nutiks, kai nustosime skaityti

Plėtodamas mintį, kas bus, jei iš viso nustosime skaityti popierinius, ilgus, išsamius leidinius, profesorius suintriguoja, kad jau kuriamos metodikos, kai žinios bus perteikiamos kitokiais būdais.

„Jau yra projektų, kurių pirmas etapas – nuskaityti visų žmonių smegenyse vykstančius procesus, suformuoti žmonijos duomenų bazę debesyje – tokią visaapimančią žmonijos megaduomenų bazę. Kitas etapas – prisijungti prie tos bazės. Ką reikia – tą ir pasiimi. Tad nei skaityti, nei mokyklų, nei kitų ugdymo įstaigų nereikia, jeigu tokia vizija būtų realizuota.

Nors ir kaip keista, tačiau tokia vizija vis labiau artėja prie realybės. Optimistai jai įgyvendinti duoda 50 metų, pesimistai – 100 metų. Bet kuriuo atveju, tai visiškai numanoma ir suvokiama ateitis“, – sako mokslininkas.

Tiesa, pratintiems daug įsiminti, mokytis mintinai eilėraščių, faktų ir kt. žmonėms, vis dar mielai imantiems knygas į rankas, tai atrodo baugoka ateitis. Gal kaip ir visos naujienos, nes žmogus turi psichologinės inercijos ir tas naujienas priima sunkiau.

Vis dėlto čežendami leidinio popierių, uosdami spaudos dažų kvapą, ramiai įsigyvendami į kiekvieną žodį, kuriame smegenų jungtis, nepamirškime to. Tai skatina ir VU mokslininko neurobiologo Osvaldo Rukšėno žodžiai: „Aš linkęs tikėti, kad knygos iš tokių sentimentus keliančių dalykų. Dabar gal smuko interesas, bet apsisuks ratas ir vėl, žiūrėk, pasiilgsime popieriaus.“