Kėdainiai. Ūkininkas Šarūnas Šiušė su trimis sūnumis ūkyje dirba kaip komanda: vieni stipresni agronomijoje, kiti – technologijose ar vadyboje, tačiau svarbiausi sprendimai čia gimsta diskusijose.

Tėvo dienos išvakarėse kalbamės su Šarūnu ir jauniausiu jo sūnumi Titu – ne tik apie žemės ūkį, bet ir apie pasitikėjimą, atsakomybę ir tai, kaip skirtingos kartos mokosi girdėti viena kitą.

Kėdainių ir Radviliškio rajonuose besidriekiantys laukai Šiušių šeimai yra daugiau nei darbas. Tai vieta, kur susitinka patirtis ir jaunatviškas veržlumas, agronomija ir technologijos, tėvo sukauptos žinios ir sūnų atsineštos naujos idėjos.

Šarūnas kartu su sūnumis Arnu, Gyčiu ir Titu valdo apie 2 000 ha augalininkystės ūkį. Kiekvienas šeimos narys ūkininkauja savarankiškai, tačiau visi sprendimai ir darbai iš esmės yra bendri. Šeima taip pat valdo Ažytėnų žemės ūkio bendrovę, kurioje vystoma gyvulininkystė.

Šarūnas ūkininkauja jau 38 metus. Pirmasis sūnus Arnas prie šeimos ūkio prisijungė maždaug prieš 15 metų. Jauniausias Titas savo ūkį turi aštuonerius metus, tačiau, kaip pats sako, realiai ūkyje sukasi nuo vaikystės: nuo mažų dienų važiuodavo su tėčiu į laukus, rinkdavo akmenis, padėdavo sandėliuose.

Kiekvienas turi savo stipriąją pusę

Visi keturi Šiušių vyrai baigė agronomijos studijas Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Vyriausias sūnus Arnas papildomai studijavo verslo vadybą Vilniaus universitete. Nors ūkio pagrindas – augalininkystė, kiekvienas šeimos narys čia atrado savąją kryptį.

Pats Šarūnas ir vidurinysis sūnus Gytis daugiau atsakingi už agronominius sprendimus. Titas kuruoja inžineriją, techniką, skaitmenizavimą ir naujų technologijų diegimą, o Arnas rūpinasi administraciniais klausimais.

„Administracinė našta ir biurokratizmas tik didėja. Daug laiko tenka sugaišti visiškai beprasmiškiems dalykams“, – neslepia Š. Šiušė.

Vis dėlto griežtų ribų tarp atsakomybių šeimos ūkyje nėra. „Esame pasiskirstę sritis, tačiau nėra taip, kad tik jų būtume įsikibę. Vienas kitam padedame, vienas kitą dengiame. Juk žemės ūkis – tai ne darbas biure“, – sako Titas.

Jauniausias sūnus prisipažįsta, kad jam artimesnė inžinerinė pusė, todėl agronomijos žinias papildo technologiniu požiūriu. Pats jis ne tik dirba su naujausia technika, bet ir išbando į Lietuvą atvežamas inovacijas. „Ūkyje gaunu viską, kas man įdomu – techniką, technologijas, gamtą“, – sako jis.

Kartų skirtumų nejaučia

Nors šiandien daug kalbama apie skirtingą vyresnės ir jaunesnės kartos požiūrį į žemės ūkį ir ūkininkavimą, Šiušių šeimoje kartų konflikto ir didelio atotrūkio nejaučiama.

„Nepajutau, kad į ūkį žiūrėtume skirtingų kartų akimis, nes turime bendrą tikslą, bendrus darbus – tai ir jungia mus“, – sako Š. Šiušė. Anot jo, stipriausia jų šeimos ūkio pusė – gebėjimas papildyti vienam kitą.

„Vienas stipresnis vienoje srityje, kitas – kitoje. Visi keliaujame, dalijamės žiniomis, kalbamės, ieškome bendrų sprendimų. Tai labai svarbu“, – pabrėžia ūkininkas.

Titas pritaria, kad didelio kartų skirtumo nejaučia ir jis. Pasak jo, tėvas pats nuolat domisi naujovėmis ir žengia koja kojon su technologijomis. „Tėtis į viską žiūri labai inovatyviai. Jis turi daugiau patirties, mes – daugiau jaunatviško entuziazmo“, – šypteli jauniausias sūnus.

Būtent ši partnerystė, o ne konkurencija tarp kartų, šiandien tampa viena didžiausių šeimos ūkio stiprybių. Čia lyderystė priklauso ne nuo amžiaus, o nuo situacijos – vieną dieną sprendimą diktuoja patirtis, kitą – technologinės žinios.

„Mūsų ūkyje boso nėra, esame lygiaverčiai, tik kiekvienas savo srityje prisiima daugiau atsakomybės, nes giliau tą sritį supranta ir gali aiškesnius sprendimus siūlyti. Nėra taip, kad visus sprendimus priima vienas žmogus. Visi keturi susėdame, šnekamės ir ieškome tinkamo sprendimo ar rezultato“, – kaip šeimos ūkyje dalijamasi lyderyste paaiškina Titas.

Šarūnas neslepia – jam svarbu, kad sūnūs ne tik perėmė darbą, bet ir atsinešė naują požiūrį. „Nesistengiame specialiai rodyti lyderystės, bet būna atvejų, kai turi parodyti lyderystę ir žengti žingsnį, kurį būtina žengti, tiesiog iš patirties daugiau suprasdamas, žinodamas tuos procesus. Jaunimas geriau supranta skaitmeninius dalykus, kurie diktuoja dabartines gyvenimo sąlygas. Ateina tikslioji žemdirbystė, todėl ir lyderystė kartais pasireiškia iš vieno, kartais – iš kito“, – sako jis.

Sprendimai gimsta diskusijose

Svarbių sprendimų paieškos šeimos ūkyje retai apsieina be diskusijų. „Kuo daugiau diskusijų ir sveiko ginčo, tuo sprendimas būna tikresnis, labiau apgalvotas. Vienas kitą papildydami, pristabdydami ar paragindami einame į priekį“, – sako Š. Šiušė, pabrėždamas gebėjimo išgirsti vienas kitą svarbą. Pasak jo, svarbiausia, kad kompromisai remtųsi argumentais, o ne emocijomis.

Titas šypsosi, kad keturių žmonių nuomonės ne visada sutampa, tačiau sprendimai gimsta išklausius visų argumentus. „Kiekvienas turime savo nuomonę, bet sprendimus priimame išklausę visų argumentus daugumos sutarimu“, – sako jis.

Kartais sprendimo paieškos užtrunka ilgiau. „Jei neužtenka vieno susėdimo, sėdame ir antrą, ir trečią kartą“, – šypteli Š. Šiušė ir priduria: „Susikalbėti ir išgirsti vienas kitą – to labiausiai išmokau dirbdamas su sūnumis.“

Šiandien ūkininkui neužtenka būti tik agronomu

Paklaustas apie šiuolaikiniam ūkininkui būtinas žinias ir kompetencijas, Š. Šiušė pastebi, kad ūkininkavimas tampa vis sudėtingesnis ir jau seniai nebėra vien darbas laukuose. Jau seniai nebeužtenka ir vien agronominių žinių, kurios augalininkystės ūkyje itin svarbios.

„Turi išmanyti finansus, rinkas, geopolitiką, teisę, kreditus. Reikia sekti grūdų rinkas, MATIF biržą, gilintis į pardavimo formules. Dabar svarbiausia ne užauginti produkciją, ką mes jau išmokome, bet sugebėti ją parduoti“, – vardija jis.

Šarūno teigimu, šiandien žemdirbiui tenka gyventi nuolatinėje nežinomybėje – klimato svyravimai, geopolitinė įtampa, rinkų pokyčiai ir besikeičianti Europos Sąjungos politika tiesiogiai veikia ūkio rezultatus. „Turi nuolat sekti aktualijas ir bandyti užbėgti įvykiams už akių“, – sako jis ir priduria, kad rizikų valdymas tampa vienu svarbiausių dalykų.

Titas sutinka, kad šiandien sudėtingiausia suprasti globalius procesus. „Visa politika labai stipriai verčiasi. Sunku suprasti, kodėl vieni dalykai brangsta, kiti pinga ir kaip tai veikia žemės ūkį“, – pastebi jaunas vyras.

Technologijos turi duoti naudą

Šiušių šeimos ūkyje daug dėmesio skiriama inovacijoms, tiksliajai žemdirbystei ir dirvožemio gerinimui. Šarūnas buvo vienas iš pirmųjų neariminės žemdirbystės diegėjų Lietuvoje, jo ūkyje ši technologija jau taikoma 25 metus. Titas vertina tėčio sukauptas žinias, patirtį ir vadina jį žemės dirbimo ekspertu.

Tačiau abu pašnekovai sutaria – ne kiekviena naujovė verta investicijų. „Pirmosios inovacijos, tokios kaip automatinis vairavimas ar kintamos normos tręšimai, gana greitai davė ekonominę naudą. Dabar procesai sulėtėję – daug kas gražiai supakuota, bet realios grąžos nėra“, – sako Š. Šiušė.

Titas priduria, kad šiandien sunkiausia atsirinkti, kas iš tiesų veikia. „Daug startuolių, daug triukšmo, sukuriamas burbulas, bet realios naudos mažai. Ūkininkui labai brangu investuoti į nežinomybę“, – sako jis.

Šarūnas ypač pasigenda glaudesnio mokslo ir praktikos bendradarbiavimo. „Labai trūksta mokslinio vertinimo ir praktinių bandymų. Geri dalykai į ūkius ateitų greičiau, jei mokslas būtų labiau orientuotas į realių problemų sprendimą“, – įsitikinęs Kėdainių r. ūkininkas.

Žmogaus ir technologijų sąveika

Kalbėdami apie ateitį, abu pašnekovai neabejoja – technologijų ūkyje tik daugės. Vis dėlto Š. Šiušė įsitikinęs, kad dirbtinis intelektas visiškai žmogaus nepakeis. Jis prisimena neseną susitikimą su vienos didžiausių pasaulio žemės ūkio technikos gamintojų atstovais, kurie kalba apie visiškai autonominius ūkius.

„Aš galvoju, kad tarp ūkininko ir lauko atsiranda jutiminis supratimas. Jauti, kada laikas sėti, purkšti ar atlikti kitus darbus. Manau, be šio ryšio neišsiversime“, – sako jis, pabrėždamas, kad žemės ūkyje itin reikšmingas vaidmuo tenka nenuspėjamoms oro sąlygoms.

Titas nesiginčija, tačiau mato kitą kryptį – žmogaus ir technologijų sąveikos. „Dirbtinis intelektas remiasi duomenimis ir skaičiais, kuriuos žmogaus protui apdoroti sunku. Svarbiausia – žmogaus, technologijų ir meteorologinių prognozių sąsaja“, – sako jis.

Šarūnas įsitikinęs, kad ateities žemdirbystė turės būti ne tik našesnė, bet ir draugiškesnė gamtai. „Mes ūkyje vadovaujamės filosofija ne tręšti augalą, o maitinti dirvožemio gyvius, kurie vėliau pamaitina augalą“, – sako jis, pridurdamas, kad tiek mokslas, tiek ūkininkai vis dar per mažai žino apie dirvožemyje vykstančius procesus.

Pasak ūkininko, būtent dirvožemio gyvybingumas ir bioįvairovė ateityje taps vienu svarbiausių žemdirbystės pagrindų.

Džiaugiasi, kad sūnūs tęsia veiklą

Šarūnas sako, kad niekada specialiai nesistengė sūnų išlaikyti kaime, jų prisijungimas prie šeimos ūkio, baigus mokslus, įvyko natūraliai.

„Tiesiog gyvenome kaimišką gyvenimą, dirbome žemę. Man labai smagu, kad sūnūs atėjo į ūkį ir galime kartu dirbti. Kai dirbau vienas, tada man buvo sunku. Dabar, kai ateina pamaina, išprusę žmonės, kurie išmano savo darbą, gilinasi į savo sritį, semiasi vis daugiau patirties, man darosi tik lengviau“, – jokių sunkumų dirbant su vaikais neįžvelgia jis.

O jauniausias sūnus neslepia, kad labai svarbu buvo ir tai, kad tėvo sukurtas ūkis jau buvo modernus bei pažangus. „Jeigu būtume matę tik senus Belarus traktorius ir tepalus, gal tas kelias nebūtų atrodęs toks patrauklus. O dabar – šiuolaikiška technika, gražūs laukai, sutvarkyta aplinka. Norisi viską dar labiau tobulinti“, – atvirauja Titas, neslėpdamas, kad labai žavisi užsienyje šimtmečius kelių kartų puoselėjamais ūkiais.

Nors šiandien tėvo ir sūnų pokalbiai dažnai sukasi apie technologijas, rinkas ar dirvožemio procesus, tačiau po jais slypi kur kas daugiau – pasitikėjimas, pagarba, bendras tikslas ir vyresnės kartos jaunesnei natūraliai perduodamos tradicijos ir vertybės.