Kaunas. Ūkininkai gyvena nuolatinių pokyčių ritmu – jiems tenka prisitaikyti ne tik prie gamtos išdaigų, bet ir prie dažnai keičiamų teisės aktų, o tai kelia dar daugiau išbandymų ir papildomą įtampą, koreguoja jų planus.

Žemdirbiai pripažįsta, kad ne visada laiku sureaguoja į pokyčius arba apie juos sužino per vėlai, dėl to nukenčia ir morališkai, ir finansiškai. Dirbti tokiomis sąlygomis sunkiau, o ir pastovumo dažnai pasigendama.

Pakeitimai dažni

Teisės aktų pakeitimais, ypač susijusiais su deklaravimu, besidomintis Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininkas Gedas Špakauskas pabrėžia, kad visi pokyčiai turėtų būti planuojami iš anksto.

Pasak jo, ūkininkams reikia laiko pasiruošti, tačiau neretai pakeitimai įsigalioja staiga, todėl imama klysti, nespėjama įsigilinti ir pasiruošti.

„Faktas, kad tokiu atveju ūkininkas nukenčia ir morališkai, ir finansiškai“, – neabejoja pašnekovas.

Jis pateikia veiklos „Augalų kaita“ pavyzdį: „Augalų kaita“ turi 4 metų įsipareigojimus, bet reikalavimai buvo keičiami kas metus. Tai reiškia, kad ūkininkas vienais metais prisiėmė įsipareigojimus pagal vienokias taisykles, o jeigu kitais metais pasijungė naujų laukų, juos turėjo sužiūrėti jau pagal kitas taisykles.

Susigaudyti tokioje mišrainėje visiškai neįmanoma, tad klaidų išvengti nepavyksta, kai kurie ir sankcijų sulaukia. Dėl to ir kyla neigiamų emocijų, užverda pyktis.“

LŪS vicepirmininkas apgailestauja, kad tokie atvejai, kai teisės aktai keičiami dažnai ir staiga, nėra pavieniai. Mat dažniausiai keičiamų teisės aktų projektai visuomenei pristatomi likus dviem savaitėms, todėl jiems pasirengti kartais labai sunku arba net neįmanoma.

„Dėl labai svarbių pokyčių įprastai pranešama iš anksto, diskutuojama su socialiniais partneriais, bet taip turėtų būti visada. Kartais atsiranda krūva teisės aktų pakeitimų, kuriuos ūkininkai neretai pamato paskutinę minutę“, – realybę atskleidžia G. Špakauskas.

Kad pokyčiai tikrai dažni, patvirtina ir Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) augalininkystės ekspertė Kristina Narvidienė.

Ji sako, jog su parama ir pasėlių deklaravimu susiję teisės aktai kartais keičiami net kelis kartus per metus.

„Pakeitimų priežastys įvairios: jie gali būti susiję su klimato kaita, pavyzdžiui, esant ekstremalioms oro sąlygoms, koreguojami darbų atlikimo terminai. Taip pat pakeitimus lemia Europos Komisijos sprendimai, kai atnaujinamos ar koreguojamos Strateginio plano nuostatos“, – teigia K. Narvidienė.

Kokias rizikos valdymo priemones ūkininkai turėtų taikyti, kad teisės aktų pokyčiai jiems keltų kuo mažiau streso? 

K. Narvidienės teigimu, svarbu nuolat sekti informaciją, kurią skelbia Žemės ūkio ministerija, Nacionalinė mokėjimo agentūra, taip pat dalyvauti seminaruose ir mokymuose, kuriuose pristatomi teisės aktų pakeitimai ir jų taikymas praktikoje, kreiptis į konsultantus, kad būtų galima greičiau prisitaikyti prie pokyčių ir išvengti klaidų.

Vis dėlto informacijai sugaudyti ūkininkams laiko ne visada užtenka, nes pagrindinis jų darbas – ūkininkauti.

„Ūkininkai neturi tiek laiko sėdėti ir stebėti, kas vyksta su teisės aktais. Jie nori dirbti žemę“, – pabrėžia G. Špakauskas.

Strateginio plano labirintai

Pasak G. Špakausko, daugiausia pokyčių  įvyksta dėl Strateginio plano, nes jis apima bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP)  įgyvendinimą.

„Dar atsiranda Europos Sąjungos reglamentų tobulinimų, įsigalioja įvairios direktyvos. Taip nuolat ir sukasi tas ratas. Be to, 2027 m. prasidės naujas BŽŪP laikotarpis, vėl reikės rengti Strateginį planą, kuris bus kreivas šleivas, o tada vėl bus taisymų“, – neabejoja LŪS vicepirmininkas.

Tiesa, visi teisės aktų pokyčiai paveikia ūkininkus ir finansiškai. Pasak G. Špakausko, skaudžiausia, kai žemdirbiai investuoja į kokią nors įrangą, bet paskui taisyklės pasikeičia ir ji tampa mažai reikalinga, nors patys pokyčiai yra palankesni.

„Tarkime, melioracijos pagriovių priežiūrai kelti reikalavimai iš pradžių buvo labai griežti. Reikėjo palikti 3 m apsaugos zoną, tada ji sumažėjo iki 1 m, bet kai kurie ūkininkai jau buvo investavę į įrangą (skirtą melioracijos pagrioviams prižiūrėti, – red. past.)“, – paaiškina pašnekovas.

Vis dėlto, pasak LŪS vicepirmininko, pastaraisiais metais ūkininkams didžiausia staigmena buvo ekoschemos.

„Ūkininkai tam nebuvo pasiruošę, jiems tai kėlė didelį šoką. Reikėjo mažiausiai metų, kad tam pasiruoštų“, – prisimena G. Špakauskas.

Konsultantų ir asociacijų vaidmuo

Kai kurie ūkininkai pagalbos kreipiasi į konsultantus. LŽŪKT vyriausioji ekonomikos specialistė Vaida Čepienė sako, kad konsultantas – tai tarpininkas tarp teisės akto ir ūkininko.

Pasak jos, itin svarbu nuolat palaikyti ryšį, kad visa svarbi informacija žemdirbius pasiektų laiku.

„Ūkininkai konsultantų paslaugomis naudojasi, nes ne visi turi pakankamai kompetencijų, kad galėtų savarankiškai tvarkyti apskaitą, rengti verslo planus, įgyvendinti paramos projektus ar įsigilinti į pasikeitusius teisės aktus“, – tikina V. Čepienė.

Asociacijos taip pat atlieka svarbų vaidmenį. G. Špakausko teigimu, Lietuvos ūkininkų sąjunga savo narius nuolat informuoja apie pokyčius, numatytas diskusijas įvairiais klausimais ir pan.

Tiesa, jo teigimu, dažnai trūksta aiškios ir „sukramtytos“ informacijos. Mat kartais teisės akto pakeitimas gali užimti 5 puslapius, nors jo esmę pavyktų nusakyti vos keliais sakiniais.

Kad ūkininkai patiria sunkumų atsirinkdami svarbiausią informaciją iš jos pertekliaus, pastebi ir K. Narvidienė.

***

Taigi, aiškumas ir pastovumas – tai, ko labiausiai pasigenda žemdirbiai. Jie nori ūkininkauti, o ne sukti galvas dėl vis keičiamų ir retai suprantamų teisės aktų. Štai kodėl jų pakeitimai turėtų būti iš anksto planuojami ir pristatomi tiems, kurie pagal juose nustatytas taisykles ir turės dirbti, t. y. ūkininkams.