Šakiai. Jaunasis ūkininkas Darius Ufartas iš Kidulių sėkmingai derina dvi veiklas – ūkininkavimą ir  ugniagesio gelbėtojo darbą. Negana to, nemažai laiko jis skiria ir žemdirbių savivaldai.

Tad su aktyviu ūkininku kalbamės apie ūkį ir ūkininko kasdienybę, skirtingų veiklų derinimą, dalyvavimo savivaldoje reikšmę, inovacijas ir ateities viziją.

Kiek laiko ūkininkaujate ir kaip atrodė pirmieji Jūsų žingsniai  – ar nuo mažens žinojote, kad norėsite tai daryti?

Ūkininkauju visą savo gyvenimą. Tėvai visada turėjo ūkį, reikėjo jiems padėti, o tais pirmaisiais mūsų valstybės atsikūrimo metais nebuvo nei darbo jėgos, nei priemonių, tai mes su broliu daug laiko praleisdavome dirbdami kartu. Nors ūkis buvo mažas, bet darbų nestigo, didžioji jų dalis buvo daromi rankomis. Tad kiek save prisimenu, tiek tas ūkis yra aplink mane.

Ar tas sunkus rankinis darbas nuo mažų dienų neatgrasino nuo šios veiklos?

Iš tiesų tai ne. Man labai patiko stebėti, kaip keičiasi gamta, auga javai nuo sėjos iki brandos. Kai nuimi derlių, gali pasitaisyti iš praėjusių metų klaidų, koreguoti procesus ir kažką daryti geriau. Tai labiausiai ir viliojo, nes visi kiti variantai, kuriuos bandžiau savo gyvenime, buvo gana monotoniški. O žemės ūkyje vieną dieną tu šienauji, kitą – tręši, trečią – dirbi žemę, pjauni ir t. t. Darbų daug ir jie vis keičiasi.

Koks jūsų ūkis dabar? Ūkininkaujate kartu su tėvais, ar atskirai?

Ūkius esame atsiskyrę, jų iš viso trys – tėčio, mano ir žmonos, bet ūkininkaujame kartu, vieni kitiems padedame. Šiuo metu mūsų šeimos ūkis su nuomojama žeme dirba šiek tiek daugiau kaip 400 hektarų. Ūkininkavimo pradžioje brolis buvo vienas didžiausių mano pagalbininkų, nes nebuvo už ką samdyti darbuotojų. Jis grįždavo per javapjūtę ir padėdavo man su tėčiu. Brolis yra fotografas, gyvena ir dirba Vilniuje, tačiau žemės ūkis nėra jam svetimas, kai tik turi laisvo laiko, grįžta į kaimą ir prašo, kad duočiau kokių nors darbų, kad galėtų išvažiuoti į laukus, nes tai – tam tikra relaksacija.

Kiek laiko savo vardu turite ūkį?

Ūkį įregistravau 2014 m. ir pradėjau gana intensyviai jį plėsti, nes lig tol tėvai su nuomojama žeme turėjo apie 56 ha, iš kurių nemažą dalį sudarė pievos, o grūdai net nebuvo parduodami, juos sunaudodavo melžiamoms karvėms šerti. Savęs dirbančio su gyvuliais nemačiau, mane labiau traukė javai, jų auginimo technologijos, tad savo ūkį pradėjau kurti kaip augalininkystės. Taip nuo 2014 m. ūkį auginome ir šiuo metu turime visai neblogą rezultatą.

Kokias kultūras šiuo metu auginate ir su kokius iššūkiais tenka susidurti ūkyje?

Iššūkiai tradiciniai, bendri visiems ūkiams: gamtos sąlygos, augančios išlaidos, brangstančios žaliavos ir pinganti produkcija. Mano ūkio iššūkiai susiję su tuo, kad pradėjęs ūkininkauti neturėjau bazės, pastatų, ir, galima sakyti, teko kurtis ant pliko lauko. Bazę vis dar kuriu, nes kai ūkis greitai plėtėsi, technika buvo greitai išaugta. Tad finansai plėtrai suvaldyti ir yra vienas didžiausių iššūkių.

Pradėjau ūkininkauti tada, kai žemės jau buvo išsidalytos, todėl dirbau visokius mažus, nederlingus plotelius ir kampelius, kuriuos tik gaudavau. Plėtra buvo sunki, bet taip išplėčiau ūkį iki 200 ha. Dabar, pasikeitus geopolitikai, ūkininkavimo sąlygoms, jaunimas nenori perimti ūkių ir stambūs, didelį potencialą turintys ūkiai išparduoda gyvulius, išnuomoja žemes. Niekada nemaniau, kad bus galimybė tiek išsiplėsti, bet taip nutiko, kad kaimynų ūkis savo žemes išnuomojo man. Taip per keletą metų pavyko dvigubai išplėsti ūkį.

O jaunimas ne be reikalo nenori grįžti į kaimą ir dirbti ūkiuose, nes kasmet ūkininkavimas sudėtingėja tiek dėl finansinių ar gamtos perspektyvų, tiek dėl ES žaliojo kurso reikalavimų taikyti tam tikras sėjomainas, technologijas ir pan.

Ūkio kultūrų pagrindą sudaro žieminiai kviečiai, rapsai, vasariniai kviečiai, pupos, šiek tiek žirnių. Auginu tradicines kultūras, kaip ir dauguma. Pašarams auginame avižų, avižų ir žirnių ar vikių mišinių, bet tai sudaro nedidelę dalį šeimos ūkio naudmenų struktūroje. Kartais pačiam liūdna dėl tokio kultūrų auginimo, bet auginame tai, ką iš mūsų perka.

Kaip vertinate inovacijas žemės ūkyje – ar pats naudojatės skaitmeninėmis technologijomis, tiksliąja žemdirbyste?

Vienareikšmiškai teigiamai, bet savo ūkyje neturiu kuo pasigirti, negaliu būti tas sprinteris, kuris bėga priekyje, nes tam nėra nei finansų, nei žmogiškųjų išteklių. Negaliu šokti į kažkokią inovaciją neįsitikinęs, kad ji bus 100 proc. veiksminga ūkyje. Tad aš daugiau stebiu inovacijas, žiūriu, ar jos pasiteisina, ar ne, ir tik matydamas kaimynų pavyzdį diegiu jas ir savo ūkyje. Tik tai man leidžia saugiau jaustis savo darbe, kad kartais neįšokčiau į duobę, iš kurios nesugebėčiau išlipti.

Neseniai parengiau projektą, tad turi į ūkį atkeliauti traktorius su naujausiomis technologijomis ir išmanusis barstytuvas, kuris leis tręšti kintamomis normomis pagal žemėlapius. Matau tik tokią ūkininkavimo ateitį, nors ne visada galima ją įgyvendinti iš karto.

Tebedirbate Jurbarko priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje. Kaip pavyksta suderinti dvi labai skirtingas, bet atsakingas profesijas – ūkininkavimą ir darbą ugniagesiu?

Vis dar dirbu, kol mane pakenčia. Priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje rastumėte įvairiausių profesijų žmonių, kurie turi antrus darbus, nes atlyginimas nėra didelis.

Kai tik pradėjau plėsti ūkį, viską, ką tik uždirbdavau, grąžindavau atgal į ūkį, į jo plėtrą, o pats gyvenau iš ugniagesio gelbėtojo atlyginimo. Žemės ūkiui nesėkmingais metais tarnyboje gautą atlyginimą taupiau, kad galėčiau mokesčius sumokėti metų gale. Ūkininkavimo ir gelbėjimo tarnybos tandemas labai geras, užtenka laiko abiem veikloms.

Be abejo, išplėtus ūkį dvigubai, tam tikrų iššūkių kyla, bet palikti tarnybos vis dar nenoriu. Abi šios veiklos be galo svarbios mano gyvenime. Dažnai juokiuosi, kad būdamas viename darbe noriu į kitą ir atvirkščiai, nes negaliu pasakyti, kuris darbas man geresnis ir svarbesnis.

Tad kol įmanoma, stengiuosi derinti ir būti naudingas priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje, juo labiau kad jau turiu nemažai patirties, nes dirbu 13 m. Šiuo metu esu skyrininkas, pareigybė šiek tiek aukštesnė, vadinasi, yra pasitikėjimas, žinios, todėl ir nesinori paleisti. Žinoma, esu dėkingas ir savo darbuotojui, kuris man būnant tarnyboje prižiūri ūkį.

Esate aktyvus Šakių rajono ūkininkų sąjungos narys, priklausote LŪS prezidiumui, Grūdų augintojų asociacijos valdybai – kuo ši narystė jums svarbi ir kuo tai gali būti ir yra naudinga ūkininkams?

Istorijos pradžia, kaip įsiliejau į savivaldą, galbūt atsakys į šį klausimą. Visą gyvenimą mačiau, kaip tėvai sunkiai dirba. Taip, pinigų užsidirbdavo, neskurdome, nebadavome, bet pinigai už sunkų darbą buvo labai sunkiai gaunami. Mačiau daug neteisybės, net kai kurių politikų kompetencijos trūkumą, priimant tam tikrus blogą įtaką žemės ūkiui darančius sprendimus. Negalėjimas nieko pakeisti mane labai slėgė. Ko gero, matančių neteisybę, bet galvojančių, kad nieko negali pakeisti, Lietuvoje yra labai daug.

Tad vieną dieną pradėjau analizuoti egzistuojančias asociacijas, jų struktūras. Pirmiausia įstojau į Lietuvos grūdų augintojų asociaciją, man ji atrodė geriausiai reaguojanti ir greičiausiai problemas sprendžianti organizacija. Pradėjau kalbėti, reikštis, buvau pamatytas, išgirstas ir turbūt sugrioviau mitą, kad nieko negalima pakeisti. Manau, viską galima pakeisti, reikia tiesiog keisti.

Lietuvos ūkininkų sąjunga – didžiausia ir seniausia šalies organizacija, tačiau Šakiuose, žemdirbiškame krašte, ji ilgą laiką buvo neaktyvi. Ėmiausi iniciatyvos ir greitai radau bendraminčių. Taip Šakių rajono ūkininkų sąjunga pradėjo savo veiklą, aš ja labai didžiuojuosi, esame nuveikę daug darbų ir užsitarnavę pripažinimą Lietuvoje kaip organizacija, taip pat savivaldoje ir Šakių r. savivaldybėje, kur mus pripažįsta, vertina ir kartu sprendžia problemas.

Manau, kad kartu su komanda darome gerą darbą, kurio pagrindinis principas – išspręskime kaimyno problemą, tada ji savaime susitvarkys ir pas mus.

Blogoji viso to pusė – laiko trūkumas. Kadangi negaliu pavogti laiko nuo ugniagesio gelbėtojo profesijos, o per sezoną – nuo ūkininkavimo, tai tenka vogti laiką iš šeimos ir vaikų. Labiausiai nukenčia jie, dėl ko jaučiuosi prastai. Jei ne žmonos supratingumas, būtų be galo sunku tiek laiko skirti savivaldai.

Turiu du mažus vaikus – šešerių dukrytę ir trejų sūnų. Šiuo metu jiems dėmesio reikia labiausiai, žinau, kad esu jų atžvilgiu nesąžiningas, tačiau gyvename tokių intensyvių pokyčių metu, kad praleidus tam tikrą pasiūlymą, svarstymą galima turėti neigiamų pasekmių visam ūkininkavimo ciklui. Viena klaida vienais metais gali atsiliepti dar penkerius. Buvusio ministro K. Navicko ir jo komandos kai kurie priimti sprendimai daro įtaką dar ir šiandien, jų nepavyksta ištaisyti, grįžti į normalias vėžes.

Kaip vertinate Lietuvos žemės ūkio ateitį – kas kelia didžiausią nerimą, o kas teikia vilčių?

Didžiausią nerimą kelia bendroji žemės ūkio politika, nes važiuojame ne tuo keliu, kuriuo turėtume. Suprantu, kad norai dideli, bet ne viskas vien jais grįsta, nes yra reali praktika. Mes pradedame jausti neigiamas pasekmes net ir tų problemų, kurių iki šiol neturėjome. Turiu galvoje, reikalavimus neadekvačiai sumažinti pesticidų kiekius, nors tai skatina įvairių piktžolių atsparumą, jau pradedame nesusitvarkyti su kai kuriomis labai piktomis žolėmis, kurios yra ne protingo, ne mokslu, o politikų ambicijomis grįsto rezultato paseka.

Einama ne tuo keliu, nes vadovauja ne specialistai. Kai prasidėjo tas nelemtas karas, ištiko kovido krizė, galvojau, kad pamažu atsibundame, nes visi pamatė, kad reikia apsirūpinti maistu ir stiprinti vidines ekonomikas. Deja, vis dar riedame žemyn ir tai kelia didžiausią nerimą, nes, panašu, kad iškrisime iš pasaulinės grūdų biržos, negalėsime konkuruoti su kitomis valstybėmis ir tai lems ūkių pražūtį.

O vilčių teikia jauni, ambicingi žmonės tiek didžiojoje politikoje, tiek savivaldoje, kurie ateina su kitu požiūriu, energija, technologijų išmanymu, perima vairą iš senosios kartos ir veda agrosektorių į priekį.

Ką patartumėte jaunam žmogui, kuris svarsto apie ūkininkavimą kaip savo kelią – nuo ko pradėti ir ko vengti?

Sakau taip: jei galvoji, ar nori ūkininkauti, ar ne, geriau visai nė nepradėk, nes šis be galo sunkus ir atsakingas darbas ne kiekvienam. Pasižiūrėję pasaulio statistiką, ko gero, nerastume nė vieno ūkininko, kuris būtų laikomas turtingiausiu žmogumi. Bet jei žmogus žino, kad bus ūkininkas, nes jam to reikia, tai nesvarstyti ir pradėti – nuo mažų žingsnių ir nesustoti. Nors žemės ūkyje būna labai daug duobių, kurios daug ką gali išmušti iš vėžių, bet svarbu laikytis savo plano ir užtikrintai eiti į priekį.

Man labai patinka citata iš vieno filmo: „Ūkis iš tavęs atims viską, bet jeigu tu jam viską paaukosi, jis tau suteiks tokią laisvę, kurios kiti žmonės net negali įsivaizduoti.“ Ūkininkavimas – kitoks darbas, tai tiesiog gyvenimas.

Kokį matote savo ūkį po 10 metų – ar planuojate plėtrą, permainas?

Nenorėčiau stipriai plėsti savo ūkio, nematau tokios būtinybės. Svarbiausia – jį sustiprinti, modernizuoti. Labai norėčiau, kad bent vienas iš mano augančių vaikų tęstų tai, ką pradėjo mano tėvai, ką perėmiau aš, o vėliau perduotų savo vaikams. Tai būtų didžiausia vertybė.

Dėkoju už pokalbį