Biržai. Ūkininkas Kęstutis Valentinavičius, kaip tikras Lietuvos alaus krašto atstovas, ne tik ūkininkauja, bet ir daro naminį alų. Tai ir pomėgis, ir tradicijos tąsa.

Biržų r. Mockūnų kaime gyvenantis ūkininkas šiuo metu užsiima tik grūdininkyste, nors kažkada laikė ir galvijų bandą. Augina miežių, vis dėlto alų gamina iš pirktinio salyklo, nes tai sutaupo laiko. Tiesa, ilgus metus salyklą darė ir pats.

Alų darė jo tėtis, senelis ir net močiutė, kuri jį pagardindavo duona. Pats ūkininkas alų gamina Kalėdoms, Velykoms, giminės susiėjimams, vienai kitai mažesnei progai, dalyvauja vietiniuose alaus čempionatuose ir naminio alaus šventėse.

Tarptautinės aludarių dienos proga ūkininkas pasakoja, kuo ypatingas šis pomėgis. Tuo labiau, kad 2022 m. į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą įrašyta naminio alaus tradicija Biržų ir Kupiškio krašte.

„Atsikeliu anksti ryte, apie 5 val. Ir pradedu gaminti alų: jei tai vasara, tai visur tylu, tik paukščiai čiulba. Visokie kvapai, aromatai aplinkui sklaidosi. Garai virsta iš kubilų. Man tai malonumas ir džiaugsmas. Jei Kalėdoms gaminu – tai aplanko šventės nuotaika“, – aludario būseną nupasakoja Biržų krašto ūkininkas.

Romantikos nestokojantis aukštaitis kartais ir vardus duoda savo alui. Štai, per stiprią liūtį gamintas alus gavo „Lietaus“ vardą, o šiemet skirtas sesers jubiliejui, kuris vyko sausį, pavadintas „Sniegeliu“, nes tąkart gražiai snigo.

Žmonių bendrystė – naminio alaus tradicijos pamatas

K. Valentinavičiaus senelis alų gamino iš apynių ir miežių, o močiutė krosnyje dar pakepdavo jau senstelėjusios sužiedėjusios duonos. „Iškepdavo kokius šešis kepalus duonos, neįveikdavom visų suvalgyti, apsendavo, tai ją, supjaustytą gabalėliais, močiutė kišdavo į krosnį, apkepdavo ir pridėdavo į salyklą. Alus gaudavosi kitoks: tamsesnis, saldesnis, lyg giros skonio“, – sako ūkininkas.

Seniau jų kaime alų gamino kone kiekviename name. Dabar tradicijos beveik dingo, Kęstučiui tai tapo ir pomėgiu, kuris pradžiugina ne tik namiškius, ir tradicijų tąsa.

Anksčiau vyras alų gamino iš savo miežių, bet tai labai ilgas procesas, todėl dabar perka pagamintą miežių salyklą. Nepakanka laiko viskam. 

Kęstutis su draugu Jurijumi Klepecku kartu ir košia, ir ragauja alų (V. Atkočiūnės nuotr.)

„Miežius reikia užmerkti į kubilą, parą palaikyti, kad jie gerai išmirktų. Tada nuleidi vandenį, paskui pirty ant grindų papili, uždengi, kad būtų tamsu, ir lauki, kada išlįs šaknelės (daigini). Paskui turi išdžiovinti sausai. Ir kai viskas išdžiūsta, rankomis nutrini visas šakneles, nes jei nenutrinsi, bus aštrokas, neskanus alus“, – kai kuriuos technologinius dalykus atskleidžia aludaris.

Tada gamina misą: gerai sutraiško salyklą (išdžiovintus grūdus be daigelių), užpila 80 °C vandeniu, išmaišo ir palieka 1,5 val., kad pastovėtų, kad salyklas gerai susaltų. Pats tuo metu ruošia kubilą, į kurio dugną deda alksnio šakelių be žievės, ant jų – aviečių stagarų, viršuje – šiaudus. Tada pildamas salyklą ir verdantį vandenį, pusantros valandos alų filtruoja. 

Išfiltruotą alų verda virimo katile, „kol iškrenta baltymai“. Baigdamas virti, sudeda apynius, misą ataušina, įdeda mielių ir laukia. Tai neramus laikas, nes alus turi pradėti rūgti. Yra buvę, kad ir nerūgo, teko išpilti.

Po trijų keturių parų, kai puta papūtus nebesueina atgal, alus jau laikomas išrūgęs. Reikia jį košti. Kęstutis tai daro su kaimynu ir draugais. Turi tradiciją paragauti, ar gėrimas geras, ar galvos neskaudės. Beragaudami padainuoja, Kęstutis išsitraukia armoniką pagroti.

K. Valentinavičiaus tėtis taip pat gamino alų su misa, tačiau jis jos nevirdavo. Čia jau sūnaus receptūros patobulinimas. Kęstutis misą pavirina ilgiau nei valandą, taip išgaunamas švelnesnis alaus skonis.

„Ir anksčiau buvo, kas misą virdavo, tai visas kaimas kalbėdavo, kad to gaspadoriaus labai skanus alus. Bet tuomet tai darydavo labai retai“, – sako ūkininkas.

Beje, kaime niekas receptų neslėpė, juk gali visą gamybą apsakyti, bet tokio paties alaus kitas nepadarys. Dalijosi ne tik receptais, per kaimą „eidavo“ ir naminės mielės, likusios rauginimo kubile nuo praeito darymo.

Ūkininkas sako, kad žmonių bendrystė ir yra naminio alaus tradicijos pamatas, juk seniau visas kaimas ir mirusįjį išlydėdavo, ir gimusįjį krikštijo, ir vestuves šventė. O tam ir kartu alų darė.

Nors nėra galimybės tiksliai pamatuoti, tačiau K. Valentinavičius mano, kad jo gaminamas naminis alus siekia apie 5,5–7,5 laipsnius stiprumo. Tai nemažai lemia ir kaip pavyko susalinti. Vienąkart gaunasi stipresnis, kitąkart – silpnesnis, neįmanoma tokio pačio padaryti. Čia ir yra naminio alaus subtilumas ir esmė.

Ūkis per mažas plėtoti dvi šakas

Anksčiau Kęstučio Valentinavičiaus ūkyje laikyta ir 40 karvių banda (būta ir 60 gyvulių). Tačiau, kaip pats sako, atėjo laikas pasirinkti. Per mažas ūkis.

„Pamačiau, kad reikia labai stipriai investuoti ir plėstis, nors galimybių nėra, aplink žemės mažokai, ir amžius atėjo, tad priėmiau sprendimą likti augalininku“, – atviras mockūniškis.

Didžiausią dalį iš visų 136 ha užima žieminiai kviečiai, toliau žieminiai rapsai, vasariniai miežiai ir vasariniai kviečiai. 30 ha skirta salykliniams miežiams. Į klausimą, ar juos auginti sunkiau, ūkininkas atsako, kad gal labiau reikia kontroliuoti ligas, duoti mažiau azoto, subalansuoti tręšimą. 

Derlius, anot Kęstučio, mažesnis, negu pašarinių miežių. Be to, reikia užauginti stambesnius grūdus, nes smulkesni netinka. Jie turi turėti mažai baltymų. Grūdus K. Valentinavičius veža į elevatorių Švenčionėlių rajone.