Mažeikiai. Eligijus Pocevičius – ne tik jaunas, energingas, naujovėms imlus ūkininkas. Jis yra ir regiono žemės ūkio sektorių vienijantis ir atstovaujantis lyderis, siekiantis, kad modernios technologijos, geresnės sąlygos žemdirbiams ir veiksmingesnė savivalda taptų realybe Mažeikių rajone.

Tad su Lietuvos ūkininkų sąjungos Mažeikių skyriaus pirmininku E. Pocevičiumi kalbamės apie lyderystę, ūkininkų vienybę ir bendruomeniškumą, jaunimo vaidmenį šiuolaikiniame žemės ūkyje.

Esate vienas aktyviausių Mažeikių krašto ūkininkų ir bendruomenės lyderių. Kas paskatino imtis atstovavimo žemdirbių interesams?

Jokio paskatinimo nebuvo, paprasčiausiai mūsų Mažeikių rajono ūkininkų skyriui buvo pakibęs išregistravimo klausimas – ankstesnis pirmininkas nenorėjo tęsti šios veiklos. Pakvietė mane ir dar kelis jaunus rajono ūkininkus į susitikimą, kad nuspręstume, ką darome – ar paliekame išregistruoti, ar bandome tai sustabdyti ir tęsti skyriaus veiklą. Taip bendru sutarimu nusprendėme, jog rajoninė sąjunga yra reikalinga, todėl skubiai suorganizavome visuotinį narių susirinkimą, kuriame iš „savanorių būrio“ aš buvau tas, kuris tikriausiai mažiausiai nenorėjo tapti pirmininku. Taip ir atsidūriau pirmininko pareigose. Na, o aktyviai įsitraukiu visur, nes man nuoširdžiai rūpi ūkininkų bendruomenė ir jos gerovė. 

Ar matote save ateityje dar labiau įsitraukusį į žemės ūkio politiką ar net platesnio masto sprendimų priėmimą?

Kažkur viduje kirba noras daryti daugiau ir daugiau, bet šiuo metu esu labai pavargęs nuo pastovaus ir nesustojančio veiksmo, norisi poilsio. Nuo tada, kai tapau pirmininku, toks jausmas, kad kiekvienas mėnesis kaip rugpjūtis, net žmona sako, kad man nesibaigiantis sezonas. Todėl norisi padaryti pertrauką.

Ko labiausiai šiandien trūksta Lietuvos ūkininkams – žinių, vienybės, ar politinio palaikymo?

Mano manymu, daugumai Lietuvos ūkininkų trūksta atsakomybės prieš žmones, kurie aukoja kartais tikrai daugiau nei gali, tam, kad visiems būtų geriau, tad mano atsakymas – vienybės. Visi yra individualistai, nors mes, ūkininkų bendruomenė, turime būti komanda, kuri be raginimų ar „maldavimų“ eitų bendrų tikslų link. Tuomet mums nereikėtų jokio politinio palaikymo, o būtų atvirkščiai.

Kaip vertinate ūkininkų vienybę šiandien? Ar lengva suburti bendrą poziciją svarbiausiais klausimais?

Jei atvirai, situacija yra labai liūdna. Kalbame, kokie mes vieningi, bet nesugebame susitelkti. Visiems skauda, bet geriau nuvažiuosiu į lauko dieną... Gražiai atrodo 1 000 ūkininkų prie Seimo, tačiau koks tai procentas nuo visų Lietuvos ūkininkų? Manau, tai viską pasako apie vienybę. 

Kokie pokyčiai įvyko Mažeikių ūkininkų bendruomenėje Jums pradėjus vadovauti?

Man sunku kalbėti apie pokyčius. Per trejus metus nepadarėme jokio pokyčio, bent jau tokio, kokio aš tikėjausi. Taip, iš šono mūsų skyrius atrodo energingas ir veiklus, bet kaip bendruomenė mes vis dar mirties taške, iš kurio nežinau, kaip žmones išjudinti.

Pakalbėkime apie Jūsų ūkį – kokios pagrindinės veiklos sritys ir kuo jis išskirtinis?

Mano ūkis niekuo nesiskiria nuo kitų, tokią veiklą vykdančių ūkių. Praėjusį rudenį visiškai atsisakėme gyvulininkystės, nors kai pradėjau ūkininkauti, sunku buvo apie tai pagalvoti, nes visą laiką mano gyvenime buvo gyvuliai. Aš grožiuosi galvijais, jų tam tikromis veislėmis, tačiau dabar jau nenorėčiau vėl jų laikyti. Šiuo metu pasiliekame prie augalininkystės srities, stengiamės investuoti į naujausias technologijas, dirvožemį, intensyviai jį kalkiname, o per paskutinius dvejus metus beveik atsisakėme mineralinių NPK trąšų. Tręšiame tik granuliuotomis organinėmis trąšomis. Taip pat stengiamės visus darbus pasidaryti patys, be samdomų darbuotojų.

Kokias technologijas taikote ūkyje? Ką jos pakeitė tiek kasdieniame darbe, tiek planuojant ateitį?

Jau šešerius metus taikome neariminę technologiją, bet šiai dienai linkstu prie arimo grąžinimo į tam tikrus laukus ar kai kurioms kultūroms. Neariminė technologija yra greita, patogi ir ekonomiškai naudinga, tačiau tam tikruose laukuose ar kultūrose rezultatas netenkina: negaunamas planuojamas derlius, nors visos būtinos investicijos rezultatui pasiekti yra padaromos. Taip pat planuojame investuoti į išmanųjį tręšimą.

Kokius didžiausius iššūkius ūkininkai patiria šiandien – ar tai rinkos nepastovumas, klimatas, ar biurokratinė našta?

Kiekvieno ūkio iššūkiai yra skirtingi ir priklauso nuo jų vykdomos veiklos. Pavyzdžiui, gyvulininkystės sektoriuje yra susiklosčiusi labai kebli situacija dėl galimų sunkiai kontroliuojamų ligų protrūkio. Augalininkystė išgyvena kainų disbalansą, kuris kelia didžiulį nerimą ir stabdo investicijas.

Klimatas keičiasi, keičiamės mes, keičiasi technologijos – svarbiausia, kad turėtume galimybę nuosekliai investuoti į pažangius sprendimus, padedančius išspręsti kylančius iššūkius. O biurokratinė našta visada kvėpuoja į nugarą, norėtųsi daugiau laiko skirti šeimai, o ne žurnalams ar kitokiems dokumentams pildyti – gražiai kalba visi apie mažinimą, bet...

Ką manote apie pastarųjų metų ūkininkų protestus Lietuvoje ir Europoje? Ar jie davė apčiuopiamų rezultatų?

Manau, jog protestai parodo, koks yra didžiulis valdžios atotrūkis nuo realybės. Žmonės dažnu atveju jaučiasi įsprausti į kampą, tad vienintelė išeitis yra išreikšti savo nuomonę. Kiekvienas protestas duoda rezultatų, bet ne kiekvienas tą rezultatą gali apčiuopti. Kartais piketuodami mes nepasiekiame rezultatų, kuriuos būname užsibrėžę pradžioje. Kartais grįžtame su visišku asmeniniu nusivylimu, bet, žiūrint plačiau, pasiekiame rezultatą bendrystėje, todėl kiekvienas protestas duoda vienokią ar kitokią naudą.

Kaip matote jaunimo vaidmenį žemės ūkyje? Kas padėtų juos paskatinti rinktis šį kelią?

Jaunimas = proveržis, net nebūtinai jis visada turi būti sėkmingas, nes klaidos yra gyvenimo mokykla. Be jaunimo nė viena sritis neturi ateities. O kas paskatintų jaunimą rinktis šį kelią? Manau, tik jų tėvų gerasis pavyzdys, jog tai yra darbas, kuris tave vienaip ar kitaip praturtina ir suteikia galimybę oriai gyventi. Bet šiai dienai tų pavyzdžių tikriausiai yra per mažai.

Kaip įsivaizduojate savo ūkį, bendruomenę ir ūkininkavimą Lietuvoje po 10 metų?

Norėčiau matyti savo ūkį technologiškai pažangų, kur procesai būtų atliekami tiek efektyviai, tiek tvariai. Taip pat norėčiau pamatyti aktyvius ir bendruomeniškus ūkininkus, kurie noriai buriasi, diskutuoja ir sprendžia visiems aktualius klausimus. Tiesiog norėčiau matyti didesnę aktyvių ūkininkų bendruomenę tiek savo regione, tiek visoje Lietuvoje. 

Ko palinkėtumėte kolegoms ūkininkams, kurie galbūt dar nesiryžta įsitraukti į bendruomeninę veiklą?

Drąsos ir ryžto, nes pokyčiai prasideda nuo veiksmo, o bendruomenėje mes visada stipresni. 

Dėkoju už pokalbį