Žemės ūkis pagrįstai vadinamas Ukrainos ekonomikos lokomotyvu. Šalis daug augina ir daug eksportuoja, nepaisydama Rusijos klastų (kai kurie ekspertai laikosi nuomonės, kad Rusija pradėjo karą konkuruodama su Ukraina pasaulinėje žemės ūkio rinkoje), ir aktyviai diegia naujausias žemės ūkio technologijas.

Tačiau žemės rinkos srityje Ukraina atsilieka: dar visai neseniai buvo draudžiama parduoti žemę. Prieš porą metų pradėta žemės reforma: iš pradžių vienam savininkui leista įsigyti ne daugiau kaip 100 ha, o nuo 2024 m. sausio 1 d. nustatyta 10 tūkst. ha riba.

Su Ukrainos agrarinės politikos ir maisto ministru Mykola SOLSKYI'IU kalbamės apie šią reformą, karo įtaką jai, kaimo žmogų reformos verpetuose, ukrainietiškų grūdų eksportą, tradicines ukrainietiškas kultūras – saulėgrąžas ir cukrinius runkelius, taip pat būsimą sėją.

Apibūdinkite šiuo metu Ukrainoje vykdomą žemės reformą?

Žemės reformą apibūdinčiau dviem bruožais: pirma, ji vykdoma jau kelerius metus, antra, apie ją labai mažai kalbama. Vadinasi, buvo parinktas labai tinkamas reformos formatas. Jis stebėtinai skaidrus. Viskas, kas vyksta žemės rinkoje ir su ja, kasdien matoma visuose registruose. Negirdėjau, kad kas reikštų priekaištų  dėl registrų veiklos.

Mano nuomone, iš pat pradžių buvo užkardyta net menkiausia korupcijos rizikos galimybė, nes įstatymų leidėjai, ačiū Dievui, nepasidavė demagogijai ir populizmui (dėl vietos bendruomenės pirmumo teisės, dėl valstybės pirmumo teisės, dėl trečio, ketvirto, penkto asmenų pirmumo teisės ir kt.).

Patirtis rodo, kad tai, kuo tikėjome nuo pat pradžių, t. y., kad rinka protingesnė už mus, išsipildė. Manau, dauguma rinkos dalyvių net nepastebėjo, kad per kelerius metus iki žemės reformos įvyko pokyčių įstatymų leidybos lygmenyje, kurie susiję su procedūrų supaprastinimu. Manau, žemės reformą reikia spartinti, o ne atidėti!

Kodėl?

Tik mūsų pačių akimis žemės reforma yra pasiekimas, pasaulio akyse – tai joks pasiekimas. Išėjome iš urvo ir žengiame vieškeliu. Dar reikia pasiekti asfaltuotą kelią. Bet tikrai neverta grįžti į urvą, nors ten buvo šilta. Reikia eiti iki asfaltuoto kelio! Tačiau emocijos, pasiūlymai atidėti reformos etapus yra svarbūs.

Turime judėti greičiau, nes verslo pasaulyje nesivadovaujama sentimentais. Turime aiškiai suprasti, kad investicijos ateis ne dėl sentimentų ir ne dėl to, kad esame drąsūs, kad kažką nugalėjome, o dėl kitų priežasčių.

Ką turite omeny?

Mums reikia skaidrių teisės aktų ir verslui patrauklios aplinkos. Karo metu tai reikėtų daryti dar greičiau. Ne lėčiau, o sparčiau! Pastarųjų savaičių santykių su kaimynais patirtis rodo, kad verslo interesai pasaulyje yra labai svarbūs, turėtume tai priimti kaip normą ir kovoti dėl investicijų. Pradėti kovoti dabar! Nesustoti nė akimirkai!

Metams baigiantis išanalizavome žemės rinką. Pasitvirtino dalykai, kuriuos teisingai suprato žemės reformos dalyviai dar reformos pradžioje. Teisingi vertinimai leido sukurti tinkamą modelį. Žemės parduodama mažai.

Kai pradėjome žemės reformą, stebėjome, kas vyksta pas kaimynus. Pavyzdžiui, paskambinome kolegoms į Moldovą ir paklausėme: kiek per metus vidutiniškai nuperkama žemės? Atsakymas: iki 1 proc., nes žmonės jos neparduoda. Ir kitose šalyse, kurios turi panašią nuosavybės teisių atsiradimo istoriją, tendencijos panašios.

Kaimo žmogus žemės neparduoda. Jis neatsikelia rytą su mintimi: oi, gal šiandien parduosiu žemę ir pirksiu automobilį. Ne, jam tai tabu. Žemę kaimo pajininkai parduoda tik tada, kai ištinka didelė nelaimė arba... didelė laimė. Kitais atvejais neparduoda. Žemė – tai viltis, tikėjimas geresne ateitimi. Iš žmogaus galima atimti viską, bet kol jis turi vilties, jis gyvena! Ar įmanoma parduoti viltį!? Tik kritiniu atveju.

Statistika rodo, kad, nepaisant karo, Ukrainoje per metus parduodama 0,3 proc. žemės. Santykis nepasikeitė nuo tada, kai pernai birželį, nepaisydami nuogąstavimų (esą, kol vyksta karas, to daryti nereikia) atkūrėme registrus (prasidėjus karui valstybės geokadastras ir dauguma registrų buvo uždaryti – red.). Pasielgėme teisingai. Aš visiškai ramiai žvelgiu į žemės rinką karo sąlygomis. Pasitvirtino ir kiti dalykai, kuriuos prognozavome. Tačiau žemės rinkos nebuvimas stabdo kitas žemės ūkio sritis.

Per pusantrų karo metų šalyje įveista daugiau sodų nei per penkerius prieškario metus. Kitaip tariant, žemės rinka kaip veiksnys yra svarbesnis už karą, jei lygintume verslo pliusus ir minusus.

Kodėl dauguma žurnalistų niekada neklausia apie kaimo pajininkus (kuriems suteikta nuosavybės teisė į žemę – red.), o domisi vien ūkininkais? Ar pajininkai gyvena kitoje nei ūkininkai šalyje? Ar jie gyvena geriau nei kiti? Ar jų anūkai nesimuša? Jiems dažnai blogiau nei ūkininkams. Ar turėtume kažkaip atsižvelgti į jų interesus? Tarkime, ūkininkas neapsisprendžia, kada, kokią techniką ir už kiek pirkti, neapsisprendžia, kada mokėti už trąšas, bet „John Deere“ atstovas nelauks. Tad kodėl močiutės ir seneliai turi laukti? Jie skurdžiau gyvena nei jūs ar aš, ir skurdžiau už ūkininkus, kuriuos pažįstame. Noriu priminti: kai buvo rengiama žemės reforma, turėjome apsispręsti, norime brangios ar pigios žemės.

Žemdirbiai nori pigios...

Tas, kas žemę dirba, nori įsigyti jos pigiai. Tai suprantama. Bet atmeskime pagraudenimus apie Ukrainą motinėlę ir neparduodamą žemę. Viskas parduodama! Kitas klausimas: močiutės ir senelio noras parduoti žemę kaip įmanoma brangiau. Turėtų būti kažkoks kompromisas.

Jeigu darome taip, kad būtų kuo brangiau, tuomet leiskime pirkti visiems, taip pat ir užsieniečiams. Jeigu darome taip, kad kainuotų kuo pigiau, tuomet niekam neleiskime pirkti žemės, tik nuomininkams. O jei ieškome vidurio, kompromiso, tuomet tinka dabartinis modelis.

Kaip pasikeitė žemės rinka dėl karo, bombardavimų?

Beveik nepasikeitė.

Kiek žemės užminuota?

Pagal statistiką, apie 500 000 ha, realybėje – mažiau.

Ar labai skirsis žemės kaina Vakarų, Rytų ir Pietų Ukrainoje?

Skyrėsi ir skirsis. Vakarų Ukrainoje kolūkiai buvo mažesni, o žmonių daugiau, o Rytų ir Pietų Ukrainoje – didesni, bet mažiau žmonių. Kuo toliau į šalies Vakarus, tuo mažesni žemės pajai. Lvivo srityje pajus sudaro 1 ha, o Chersono srityje – 10 ha.

Ar manote, kad Ukrainos žemė verta daugiau?

Manau, kad taip.

Kiek daugiau?

Filosofinis klausimas (šypsosi). Šiandieninė rinka gera tuo, kad žemei galioja rinkos kaina. Ką mes matome? Rinka atsigavo, kainos grįžo į prieškario lygį, tačiau JAV doleriais kainos buvo mažesnės. Nepaisant karo, jos auga 10–15 proc. per metus. Manau, ši tendencija išliks, net jei karas užsitęs. Turto, kuris irgi duoda metinę grąžą, pagal Vakarų standartus, yra daug.

Pažvelkime į pasyviąsias investicijas, arčiausiai žemės esančią pramonę, pavyzdžiui, į nekilnojamąjį turtą. Šį turtą turi prižiūrėti žmonės, jis gali degti, griūti, visko gali nutikti. Nekilnojamojo turto rinkos nepastovumas yra didelis. Pasaulio žemės rinkose nepastovumo beveik nėra.

Kalbant apie potencialią Ukrainos narystę Europos Sąjungoje, ar kils klausimas dėl Ukrainos žemės rinkos prieinamumo užsieniečiams? Daugumos ES šalių piliečiams leidžiama pirkti žemę kitose ES šalyse narėse.

Europos Sąjungos šalyse yra skirtingos sąlygos pirkti žemę užsieniečiams. Šiuo klausimu mūsų laukia diskusijos. Negaliu pasakyti, kad europiečiai pastaruoju metu domėtųsi šia sritimi. Bent jau kol kas to nebuvo.

Ar dabar Ukrainoje aktualu vėl grįžti prie diskusijų apie galimybę užsieniečiams patekti į Ukrainos žemės rinką?

Dabar tai neaktualu, Ukrainos visuomenė to nepriimtų.

Ar Ukrainos vakarinių sienų blokavimas reikšmingai paveikė šalies eksportą?

Grūdų eksporto – ne, o gatavos produkcijos – taip. Gatavų gaminių kiekis yra didelis ir tai yra dideli pinigai.

Kaip vertinate Klaipėdos uostą kaip galimą Ukrainos žemės ūkio produktų eksporto kelią?

Kol kas šiuo keliu brangu gabenti.

O jeigu bus pakeista geležinkelio vėžė?

Na, jeigu bus... Jau antri metai apie tai kalbama. Viskas priklauso nuo Lenkijos. Kalba ne apie vėžę, o apie tai, kad galėtume kirsti sieną.

Apie saulėgrąžas Ukrainoje visada buvo sakoma, kad jas auginant neįmanoma patirti nuostolių. Tačiau 2023-ieji iš dalies paneigė šią tendenciją. Ar patartumėte kitąmet sėti saulėgrąžas?

Kaip bus, niekas nežino. Daug kas priklausys nuo saulėgrąžų aliejaus kainos. Dabar ji ne pati geriausia. Mano nuomone, pagrindinė priežastis – karas.

Ukraina yra pagrindinė saulėgrąžų aliejaus eksportuotoja. Pernai taikyti apribojimai eksportui iš Ukrainos. Atsirado deficitas. Kaina išaugo. Ir atitinkamai kitos šalys technologiškai persiorientavo į kitos rūšies aliejų.

Tradiciškai saulėgrąžų aliejus ėjo šalia rapsų aliejaus, toliau – kukurūzų, palmių ir kiti aliejai. Dabar jo pozicijos gerokai nukrito, nes, palyginti su kitais aliejais, jis tapo mažiau nuspėjamu produktu. Reikia laiko, kad situacija susibalansuotų. Kaip greitai tai įvyks, negaliu pasakyti.

Tas pats klausimas apie cukrinius runkelius.

Dėl jų esu ramus. Šiuo metu pasaulyje situacija tokia, kad iš Ukrainos išvežama daug cukraus, o gamintojai uždirba gana neblogus pinigus. Žinoma, viskas gali pasikeisti. Ir tai yra verslo rizika. Niekas negali žinoti, sėti cukrinius runkelius ar ne. Jei žinotume iš anksto, būtų daug lengviau (šypsosi).

Ar kitais metais keisis Ukrainos pasėlių struktūra?

Pasikeis, bet nereikšmingai. Tai priklauso nuo daugelio veiksnių, kurie tiesiog nepasikeičia per vieną dieną. Tarkime, apsirūpinimas sėkla. Saulėgrąžų ir kukurūzų sėklų rinkos yra gana elastingos, t. y. jos gamina su rezervu, o štai sojų pupelėms to nepritaikysi. Be to, turime tam tikrą nusistovėjusią sėjomainą, kvalifikaciją, patirtį.

Pernai kukurūzai menkai derėjo, bet augintojai uždirbo iš saulėgrąžų. Maniau, kad šiemet saulėgrąžų plotas išaugs. Ne. Kviečiai? Nesu visai tikras, kad kaina buvo pagrindinis kriterijus, kuris nulėmė, kokius pasėlius sėti, paprasčiausiai du mėnesius nebuvo drėgmės.

Ar Ukrainos ūkininkai sės pavasarį, nes baiminamasi ūkių bankrotų bangos?

Nemaža dalis ūkininkų šiemet patyrė veiklos nuostolių. Tačiau Ukrainos žemdirbių gyvybingumas yra unikalus, jis nėra kokiu nors būdu sureguliuojamas, jo nepaaiškina ekonomikos dėsniai! Manau, beveik visi plotai tikrai bus užsėti beveik visa apimtimi!

Bendraudami su Lenkijos ir kitų ES šalių gamintojais girdime jų baimę dėl galimos Ukrainos narystės ES. Kokius argumentus galite pateikti, kad išblaškytumėte šiuos nuogąstavimus?

Imkime vištienos gamybą. Visi baiminasi konkurencijos, t. y. kad Ukraina padidins gamybą. Tačiau niekas nekalba, kad pasaulinė vištienos rinka iki 2030 metų gali padvigubėti. Paanalizavus paaiškėja, kad Lenkijos ūkininkai vištienos sektoriuje pajus ne tik Ukrainos, bet ir daugelio kitų pasaulio šalių konkurenciją. Panašiai ir kitose srityse. O ką tada daryti su braziliška, amerikietiška, prancūziška, vokiška vištiena? Jei tai priimtina, kodėl tuomet akcentuojame ukrainietišką produkciją? Tai sunki tema, laukia daug pokalbių...

Dėkojame už pokalbį.