Kyjivas. Po dviejų nuosmukio dešimtmečių Ukrainos gyvulininkystė iš dalies stabilizavosi, bet jos ateities prognozės prieštaringos.

Ukrainos gyvulininkystė išgyveno skirtingus etapus, jai klijuotos įvairios etiketės, pavyzdžiui, 2010-ųjų antroje pusėje kalbėta, kad ji tėra vargšė augalininkystės giminaitė.

Vėliau gyvulininkystę imta vadinti socialiniu projektu: esą mažai pinigų atneša, pelningumas nulinis, bet kaimo žmonėms suteikia darbo.

Prasidėjus karui, žemės ūkio įmonių vadovų retorikoje atsirado pagarbos gyvulininkystei: dabar tai jau nebe socialinis projektas, o gelbėjimosi ratas, ir netgi tramplinas plėtrai.

Šiemet vėl ryškėja priešinga tendencija: augalininkystė atgauna pozicijas. Tad koks gyvulininkystės vaidmuo šiuolaikiniame Ukrainos žemės ūkyje ir ateityje?

Nuo kiaušinio iki mėsos

Šeimos putpelių ūkio Voluinėje savininkė Iryna Bandura, pasinaudojusi kompanijos „Corteva Agriscience“ dotacija, 2024 m. kovą pradėjo projektą „Putpelytė-Bandurytė: nuo kiaušinio iki mėsos“ – atšaldytos putpelių mėsos gamybą.

Projektas turėtų 23 proc. padidinti metinį ūkio pelną ir pagerinti Voluinės karo veteranų ligoninės pacientų mitybą (dalį produkcijos – mėsos ir kiaušinių – ūkis kas mėnesį perduoda gydymo įstaigai).

I. Banduros šeimos ūkis gyvuoja ketvirtus metus, laiko 4 000 paukščių ir tiekia putpelių kiaušinius į Lucko parduotuves.

Dėl Rusijos pradėto karo smarkiai sumažėjo stambiųjų paukštynų gamybos pajėgumai pietiniuose ir rytiniuose Ukrainos regionuose, dėl to rinkoje susiformavo tam tikras produktų trūkumas ir, nepaisant padidėjusios gaminių kainos (dėl pabrangusios elektros ir kuro), išaugo atšaldytos putpelių mėsos paklausa. Tai paskatino Iriną galvoti apie verslo plėtrą.

„Atsižvelgdami į galimą rinkos dydį ir tendencijas skatinti ekologiškų ir dietinių produktų vartojimą, su šeima nusprendėme plėsti verslą, dalyvavau „Corteva Agriscience“ programoje, kuri padėjo man pristatyti naujo tipo produktciją ir supažindino su daugybe verslių Ukrainos ūkininkių, su kuriomis galiu prisidėti prie šalies aprūpinimo maistu“, – komentavo Iryna Bandura.

Gyvulininkystė lemia sėjomainą

Oleksandr’as Storozhuk’as (Oleksandras Storožukas), Čerkasų srities „Step“ ūkio generalinis direktorius, augalininkystę pajungė gyvulininkystės poreikiams. Jis sako, kad ir kokie pelningi būtų cukriniai runkeliai, per gyvulininkystę negali padidinti jų plotų.

„Pelningumo turėtume siekti per gyvulininkystę, – pabrėžia O. Storozhuk’as. – Ar gyvulininkystė yra socialinis projektas? Jei paliksime gyvulininkystę savieigai ir melšime iš karvės per dieną po 14–18 l pieno, tai bus socialinis projektas, o kai melžiame 30–35 l – tai verslas. Šiuo metu išmilžiai siekia 31 litrą. Dar turime augti ir augti. Bet pamažu plėtojame galvijininkystę ir kiaulininkystę“.

O. Storozhuk’o vadovaujamas ūkis atsisakė žirnių, mat ši kultūra netinka pašarams: „Gyvulininkystė diktuoja, ką sėti. Anksčiau, klestėjo kiaulininkystė, tad derinomės prie jos“.

Kalbėdamas apie perspektyvas, ūkio vadovas sako: „Yra projektas statyti skerdyklą ir perdirbti mėsą. Galima imti paskolą, statyti, bet nėra darbuotojų... Nuo jų daug priklauso. Jei kažkuo rūpiniesi, tai daryk rimtai, o ne paviršutiniškai.

Dabar už 450 karvių per mėnesį uždirbom 1 mln. grivinų (apie 23 000 eurų). Tačiau žmonių vis dar trūksta. Šiandien paršiavosi 12 kiaulių. Su jomis per naktį teko susidoroti vienam darbuotojui“, – dalijasi O. O. Storozhuk’as.

Po aviacijos bombų kruša

Charkivo srities Kupjansko rajoną nuolat puola rusai. Žemės ūkio bendrovės „Nadija“ generalinio direktoriaus pavaduotojas gamybai Oleksij‘us Besedin‘as pasakoja apie ūkininkavimo sąlygas: „Turėjome išplėtotą gyvulininkystės šaką. Prieš karą auginome 1 800 galvijų, iš kurių 800 – pieninių. Šiuo metu galvijai perkelti į Čugujyvo rajoną, nes patyrėme daugybę antskrydžių (mūsų ūkyje buvo numesta 12 aviacijos bombų), padaryta daug žalos.

Tiesą sakant, nėra patalpos, kuri nebūtų apgadinta. Daug nukentėjusių, sužeistų, užmuštų gyvulių. Išliko apie 600 galvijų. Socialinis projektas? Ne, mūsų gyvulininkystė buvo labai stipri, išmilžiai siekė europietiškus. 2021 metais iš karvės melžėme 11 800 l pieno. Tai buvo geriausias mūsų rezultatas!

Po to viskas pakrypo žemyn. 2022-ųjų vasario 27 d. užėjo rusai, prasidėjo okupacija... Apie gyvulininkystę pasakysiu taip: tik iš jos šiandien gyvename. Ji reikalinga ir ūkio kolektyvui išsaugoti. Iki karo ūkyje dirbo apie 120 darbuotojų. Dabar liko pusė“.

Pienas nemokamai

Černigovo srities Nižino rajonas yra apie 100 km nuo agresorės Rusijos sienos. Pirmaisiais karo mėnesiais visas regionas ir ypač žemės ūkio bendrovės nukentėjo nuo rusų kareivių.

Bendrovės „T. Ševčenkos agrofirma“ savininkas Andriy’us Ivanenko’a pasakojo: „Okupantai apšaudė du pienvežius, autobusą su žmonėmis (vienas žmogus žuvo, keturis sužeidė). Įsibrovėliai apgadino kiaulių komplekso biuro įrangą, administracines ir buitines patalpas. Dėl vandens, pašarų ir vaistų tiekimo pertrūkių strigo gamyba.

Pieną ir mėsą vežėme į turgų, pieną dalijome veltui. Gyventojai negalėjo suvartoti viso mūsų dalijamo pieno, tad dvi savaites pylėme jį į kanalizaciją. O dabar naujas etapas, reikia žiūrėti į ateitį ir atsigauti.

Turime 3 500 ha žemės. Auginame kukurūzus, kviečius, miežius, sojas, liucernas, avižuoles, rugius ir kt. Laikome 25 000 kiaulių, 2 700 galvijų, turime perdirbimą, įskaitant kombinuotųjų pašarų gamyklą.

Auginame PIC (ang. – Pig. International Company) veislės didžiąsias baltąsias kiaules, turime PIC grupės reproduktorių. Iš galvijų – juoduosius holšteinus. Iš karvės melžiame 43 litrus.

Iki karo vyravo augalininkystė, o prasidėjus karui dominuoti pradėjo gyvulininkystė, augalininkystė tapo mažiau pelninga, tačiau dabar situacija vėl keičiasi, augalininkystė atsigauna“.

Kas toliau?

Ar augalininkystės ir gyvulininkystės verslo dedamųjų santykis grįš į prieškario pozicijas? Ar Ukrainoje gyvulininkystės modelis bus tvarus?

„Galvijų sektorius jau 20 metų išgyvena nuosmukį, o mūsų prognozės rodo, kad tokia situacija išliks ir toliau“, – sako Polesės nacionalinio universiteto (buv. Žytomyro agroekologijos universiteto) mokslininkas Petro‘as Pyvovar‘as, gyvulininkystės rinkų ekspertas.

Galvijų banda Ukrainoje vos viršija 2 mln. vienetų (2000 m. šalyje buvo beveik 9,5 mln. galvijų). P. Pyvovar‘as įžvelgia teigiamą pokytį – nuosmukio tempas pastaruoju metu sulėtėjo.

Tačiau ūkininkų ūkiuose bandos mažinimo tempas yra daug spartesnis nei žemės ūkio įmonėse, o ateityje šie rodikliai dar labiau skirsis. Žodžiu, jie eis skirtingais keliais. Prognozės nuvilia: anot jų, 2033 m. galvijų skaičius Ukrainoje pasieks istorinę žemumą – 1,17 mln. vnt.

O pieninė banda? P. Pyvovar‘as pabrėžia: per 2023–2024 m. melžiamų karvių bandos mažinimo tempas buvo mažiausias. Tendencija panaši: žemės ūkio įmonės po truputį didina pienines bandas, ūkininkų ūkiai – mažina. Tačiau dėl Rusijos invazijos, dėl karo padėties susiformavo naujos kryptys

Žytomyro, Vinycios ir Kyjivo regionų kaimo gyventojų apklausos parodė, kad mobilizavus į karą vyrus, kurių dauguma buvo šeimų maitintojai, 2023 m. sumažėjo parduodamų karvių, nes jos liko vienintelis stabilus maisto ir pajamų šaltinis.

Tuo pat metu ir toliau parduodamos nepieninės karvės: jaunos telyčios, veršeliai. Žmonės labai nerimavo, ar užteks pašarų, todėl jauniklius pardavė skerdimui. Ilgalaikėje prognozėje teigiama, kad 2033 m. Ukrainos pieninių galvijų banda sumažės iki 876 tūkst. karvių.

Tačiau vidutinis metinis primilžis iš karvės palaipsniui didės. „Tai atspindi technologinį aspektą. Galvijų skaičiaus didėjimas ar bent jo stabilizavimas žemės ūkio įmonėse teigiamai veikia vidutinius metinius pieno gamybos rodiklius, nes ten aukštesnis technologinės ir veterinarinės paramos lygis“, – pabrėžė P. Pyvovar‘as. 2033 m. šis rodiklis galėtų siekti 6 381 kg.

Įdomios yra vidutinio skerdenos svorio tendencijos. Pagrindinis veiksnys šiame kontekste yra kaina. 2019 m. vidutinis skerdenos svoris sumažėjo beveik trečdaliu (nuo 174 iki 102 kg), nes 2018–2019 m. galvijų kainos mažėjo, o 2020 m. 20 proc. pabrango. Didžioji dalis namų ūkių nelaukė, kas bus, o iškart ėmė parduoti.

2023 metais buvo laipsniškas didėjimas, tad 2024 m. skerdenos svoris turėtų stabilizuotis, o 2033 m. pasiekti daugmaž buvusį lygį – apie 170 kg.

Pamažu kils ir galvijų kaina. Jautienos gamyba artimiausiu metu augs, tačiau nuo 2026 m. turėtų mažėti, o 2033 m. sumažės iki 106 tūkst. t, t. y. mažiau nei 2022 m., kai prasidėjo karas.

„Labai įdomus veiksnys (šiuo metu galvojame, kaip jį sumodeliuoti ir teisingai pateikti) – kaime galvijus laikančiųjų amžius. Net 70 proc. jų yra vyresni kaip 70 metų. Po dvejų ar trejų metų visi jie vienu metu gali atsisakyti galvijų, kritimas tokiu atveju bus kolosalus“, – sako P. Pyvovar‘as.

Pieno kainos palaipsniui kils, nes rinkoje pieno bus mažiau. Kalbant apie bendrąjį primilžį, jis mažėja, bet ne katastrofiškai. Numatoma, kad neigiama vidaus jautienos vartojimo tendencija išliks. Vartotojai kaip baltymų šaltinį dažniau rinksis vištieną.

Vištienos ir kiaušinių rinka Ukrainoje per pastaruosius du dešimtmečius nuolat augo, visų pirma dėl perėjimo prie pramoninės gamybos, kuriai labai naudinga masto ekonomija. Gamybos padidėjimas kartu su mažesnėmis už pasaulines kainomis vidaus rinkoje taip pat lėmė reikšmingą eksporto augimą.

Pokario prognozės rodo, kad mėsos ir kiaušinių gamyba grįš į prieškarinį 2021 m. lygį. Taip pat tikimasi prieškarinės teigiamos eksporto apimties tendencijos atsigavimo (dabar ji sudaro 32 proc. vištienos produkcijos ir 15 proc. visos kiaušinių produkcijos).

Paukštienos ir kiaušinių vartojimas šalyje padidės ir stabilizuosis dėl perkeltųjų asmenų sugrįžimo, taip pat teigiamos vartojimo vienam gyventojui tendencijos. Remiantis prognozėmis, Ukrainos kiaušinių eksportas 2033 m. pasieks rekordinį 239 tūkst. t lygį.

Analizuojant prognozes pribloškė tai, kad jos parengtos remiantis prielaida, jog aktyvūs karo veiksmai Ukrainoje baigsis iki 2024-ųjų pabaigos. Tikrovė dažnai sugriauna net geriausius ateities modelius. Tačiau norisi tikėti, kad mokslininkai bent jau šiuo klausimu neklysta.