Kaunas. Ukrainos ūkininkai nerealizuotą pieną priversti išpilti lauk, nes nebuvo pasirengę dirbti karo sąlygomis, kai sutriko tiekimo grandinės. Ūkininkai ieško būdų, kaip perdirbti pieną kuo paprasčiau ir pailginti jo realizavimo terminą.

Ukrainos rytuose, Dnipro srityje, ūkininkaujanti sūrininkė Tetjana Djadečko feisbuke pasidalijo įrašu, jog iš įvairių vietovių gaunanti informacijos apie tai, kad ūkininkai pila pieną ant žemės, į srutas, nes neturi galimybių jo parduoti, nei saugoti.

Karves melžti būtina, o perdirbėjai ne visada gali atvykti išvežti pieną iš ūkių, nes vyksta karas. Ūkiai susiduria su tikrų tikriausia katastrofa.

T. Djadečko ragina regiono ūkininkus kuo glaudžiau bendrauti, dalytis informacija, vežti pieną tiesiogiai vartotojams, imtis perdirbimo, kiek tai įmanoma. Ūkininkė priklauso Lietuvos ir Ukrainos asociacijai „Oseredok syrovara“ („Sūrininko centras“).

Sūrininkas Taras‘as Lozenko ūkininkauja netoli Kijevo, Boguslavsko rajone. Jis pasakoja, kad prasidėjus karui, ūkiai prarado ryšį su pardavėjais, nes produkcijos sandėliavimo vietos labai nutolusios. Stengdamasi išsaugoti kuo daugiau pieno, sūrinė „Dooobra Ferma“ dabar perdirbti 7 kartus daugiau pieno nei prieš dvi savaites.

Tam, kad padidintų perdirbimo apimtis, sūrinė sumažino asortimentą, o kad paskatintų realizaciją, sumažino kainas iki minimumo. Paskaičiavo, kad uždirbtų pinigų tiek, kiek jų reikia degalams ir darbuotojų atlyginimams.

„Neperdirbta pieno žaliavos dalis turi būti kuo greičiau realizuojama, todėl vežame pieną į aplinkinius kaimus, gyvenvietes. Skelbiame iš anksto, kur atvešime pieną. Prie pienvežių rikiuojasi šimto dviejų šimtų žmonių eilės. Ragina gyventojus atsinešti savo tarą, nes nebeturime pakuočių. Raginame atsineši plačiakaklę tarą – kibirus, bidonėlius, stiklainius, puodus, į butelius nepilstome, nes tai užtrunka“, – pasakoja Ukrainos sūrininkas.

Gali ištikti duonos badas

Pasak T. Lozenko‘s, būtina pieną perdirbti į jogurtą, kefyrą, taip pailginant jo realizaciją bent 2 savaites. Dar geriau, jei įmanoma perdirbti į grietinę, sviestą, varškę. Armijai reikia sutirštinto saldinto pieno, nes jis kaloringas ir gali būti ilgai saugomas. Sūrinė galėtų jį gaminti, bet yra dvi problemos – šalyje trūksta skardinės taros, o Boguslavsko rajone nėra pakankamai cukraus.

„Vykstant karui dažnai sutrinka elektros tiekimas. Kai nėra elektros, neįmanoma melžti. Ūkis jau 2014 m. įsigijo generatorių, kurio pajėgumų užtenka melžimo salei. Kai pamelžia, tuomet elektrą naudoja pienui perdirbti. Jei okupantai sutrikdys elektros tiekimą, pieno sektoriui kils didelė grėsmė“, – pasakoja T. Lozenko.

Kai kurie ūkininkai pradėjo keisti racioną, mažinti davinį, kad galvijai duotų mažiau pieno. Tai būdas taupyti pašarus ir reguliuoti gamybą, bet gyvuliai patiria milžinišką stresą. Kitur galvijai paprasčiausiai skerdžiami.

„Ukrainos laukia duonos badas. Sėja praktiškai sužlugdyta: nėra trąšų, nėra degalų, nebus derliaus. Dėl karo Ukraina neužaugins grūdų, jie brangs visame pasaulyje“, – mano T. Lozenko.

Jis sako, kad ūkiai galėtų realizuoti gyventojams daugiau pieno, jei šie mokėtų jį perdirbti namuose, bet žmonės tokius įgūdžius seniai praradę.

Lietuvos sūrininkų pagalba

Susitikimą su Ukrainos ūkininkais surengę Lietuvos „Sūrininkų namai“ ir asociacija „Viva Sol“ dalijosi su kolegomis būdais, kaip perdirbti ir išsaugoti pieno produkciją. Vieni būdai tinka namų sąlygomis – gaminti varškę, slėgti sūrius ir juos džiovinti, lydyti sviestą, kiti - pramoninei gamybai.

Sūrininkas Valdas Kavaliauskas papasakojo apie technologinius sprendimus, nereikalaujančius šildymo ar vėsinimo, t. y. tam tikros rūšies sūrio gamyba, panaudojant specialius fermentus. Energijos sąnaudos šiuo atveju yra minimalios.

Sutarta ieškoti būdų perduoti ukrainiečiams fermentus, kad šie išbandytų naujos produkcijos gamybą. Taip pat aptarta galimybė sukurti ir patalpinti internete mokomuosius vaizdo įrašus, kurie padėtų gyventojams patiems perdirbti pieną namų sąlygomis.